Smaller Default Larger

Pigiausias kelionės planas. Keliaujame po Lietuvą (II)

Jau praėjo Velykos – šauni pavasario šventė, kiemuose žydi gėlės ir paukščiai lenktyniauja savo giesmėmis. Visą savaitę grįždavom po darbo pavargę, su maišais pirkinių, prieš miegą pažiūrėdavom įsigraužusias televizijos laidas, žadėdami savaitgalį bėginėti po namus su dulkių siurbliu ir skalbinių krūvom. Pastebėjot, kad dulkių ir skalbinių niekada nemažėja? O pirmadienis būna toks sunkus todėl, kad darom aerobiką su šluostėm, kilimais ir puodais? Bala nematė – gal vėl keliaujam, a? 

 

Siūlyčiau sukti ratus Druskininkų kryptimi. Dauguma ten buvę, bet lažinuosi – matėt ne viską. Tėveliams iš karto pasakau – keliai tikrai geri. Kadangi esame susitarę keliauti pigiai, pasiruošiame termosus su kava ir arbata, įsidedame vaisių, sumuštinių ar dar „ką nors pagraužt“. Nepamirškit maišelių vaikų rastiems kankorėžiams ir akmenėliams (puikiems darbeliams) bei vaistažolėms – svečius vaišinsit savo arbata, o keliaujant vasarą, gailėsitės neįsidėję stiklainiukų uogoms.  Ir – pirmyn.

Iki Druskininkų tik 130 kilometrų (nuo Vilniaus), bet – kad kelias neprailgtų – galima trumpam sustoti už Varėnos esančioje Perlojoje. Šis dzūkiškas miestelis įdomus tuo, kad 1918 m. čia buvo įkurta Perlojos respublika, turėjusi savo prezidentą ir pinigus – Perlojos litą. Miestelio aikštėje stovi 1930 m. pastatytas ir tarybiniais laikais išsaugotas įspūdingas paminklas Vytautui Didžiajam su iškaltais žodžiais „Vytaute Didysai, gyvas būsi, kol gyvas nors vienas lietuvis“.

Atriedame į Merkinę – vieną seniausių Lietuvos gyvenamų vietovių. XIV a. Merkinė minima svarbiausių rytų Europos miestų sąraše. Pirmą kartą paminėta 1359 m., buvo žinoma kaip garsi ir stipri Lietuvos tvirtovė. Čia 1387 m. Jogaila su Vytautu krikštijo vietos gyventojus, o Lietuvos valdovai ir garsūs užsienio svečiai rengdavo politinius susitikimus, medžiodavo apylinkių giriose. Dešiniajame Nemuno krante lipsim į piliakalnį, kur atsiveria nuostabus kraštovaizdis. Miestelio centre yra muziejus, plačiai pasakojantis  krašto istoriją.

Merkinės kraštas garsėja juodąja keramika. Čia gyvenantys menininkai vieni iš nedaugelio geba molį paversti juodos spalvos, geležies stiprumo ir subtilaus skambesio kūriniais. Susitarus su tautodailininkais iš anksto, galima stebėti unikalių dirbinių gamybą ir pabandyti patiems.

Jau artėjant prie Druskininkų, nuorodos skelbia apie Grūto parką – sovietinių skulptūrų muziejų po atviru dangumi. Bilietų kainos nemažos, bet čia nepastebėję praleisit kelias valandas. Pačios skulptūros įdomios suaugusiems – sugrąžins į tarybinių laikų aikštes ir skverus. Užeisit į tarybinės atributikos muziejų, sovietinio stiliaus kavinę su tarybiniais patiekalais, atsigersite vandens iš „gazirovkės“. O vaikams čia tikras rojus – sūpynės, laiveliai, kiti atrakcionai, už tą pačią bilieto kainą galima pramogauti pusę dienos. Mažieji bus sužavėti ir  nemažu  zoologijos sodu.

Pavargot, o lašinukai jūsų lauknešėlyje aptirpo? Kitoje pagrindinio kelio pusėje, prie Ilgio ežero yra puiki, didelė poilsiavietė su dar neapmokestintu paplūdimiu, smėlėtu krantu ir laužavietėm. Kol vaikai braidys, jūs paskrudinsit lašinukus ir duonytę lauželyje, bus skanu su čia pat augančiomis rūgštynėmis.

Įvažiuojant į Druskininkus, jus pasitiks „Girios aidas“ – muziejus apie Lietuvos gamtą. Aplink muziejų – gausi drožinių paroda. Ką dar aplankysime? Ogi pagal pomėgius, orą ir nuotaiką. Tikrai pirmiausiai pastebėsit miesto grožį – gėlynai, jaukūs takeliai, grojantys fontanai – kurorto vizitinė kortelė. Čia žmonės šypsosi, niekur neskuba, mėgaujasi vaizdais ir oru. Čia niekas nesistebi, pamatę kiemuose, šalia žmonių, dūkstančias voveraites ar paežerėse ant saulėtų takelių  snaudžiančius žalčiukus.

Keletas muziejų yra pačiame centre. Prie Druskonio ežero stovi XX a. pradžios pastatas – vila „Linksma“, kur įsikūręs miesto muziejus. Už kelių žingsnių rasite M.K.Čiurlionio muziejų. Medinių namelių, kur prabėgo menininko vaikystė, komplekse eksponuojama  autentiška Čiurlionių šeimos buitis, paveikslų reprodukcijos. Perėjus kiemelį, rasite V.K.Jonyno galeriją, čia pat ir Mažoji galerija. Druskonio ežero pakrantės gražiai sutvarkytos, daug dviračių takų, todėl siūlyčiau išsinuomoti dviračius. Šiltuoju metų laiku po ežerą plaukioja vandens dviračiai ir valtys. Čia pat yra Vijūnėlio ežeras su maudykla ir puikiu pliažu, patogiais suoleliais po liepomis, kur vakarais galima ištisas valandas mėgautis varlių orkestro muzika. Vietiniai gyventojai ateina prie ežeriuko nusimaudyt, pasportuoja šalia mokyklos esančiame treniruoklių aikštyne – štai tau ir sporto centras už dyką.

Einant nuo neogotikinės Švč. Mergelės Marijos Škaplierinės bažnyčios Vilniaus alėja, pasigrožėsit V.Košubos paminklu Lietuvai (1995), V.Vildžiūno paminklu M.K.Čiurlioniui (1975), kitomis skulptūromis. Įspūdingas ir Druskininkų vandens parkas panemunėj, kur verta sustoti prie legendomis apipinto Grožio šaltinio – jo vandeniu panelės prausia veidus, o moterys jame raugia agurkus. Senamiestis nedidelis, bet gausus senosios medinės architektūros pavyzdžių.

Žinoma, negalima nepaminėti neseniai atidarytos Druskininkų Snow arenos su žiemos pramogomis, boulingo, „One“ nuotykių parko, kelionių garlaiviu ar golfo laukų, bet tai nėra pigios pramogos ir mūsų kelionės tikslas ne toks. Esu už tai, kad atšilus reikia maudytis švariuose pušynų ežeruose, o ne chloro prisotintuose baseinuose.

Už 5 km. nuo Druskininkų yra senas gatvinis Švendubrės kaimas, architektūrinis paminklas, minimas 1620 metais. Kaimo pašonėje yra geologinis paminklas – Velnio akmuo, kadais, pasak legendos, neštas velnio Druskininkų bažnyčiai sugriauti ir, Švendubrės gaidžiams nugiedojus, čia pat pamestas. Visai šalia driekiasi platus Raigardo slėnis  (pieva ir tiek, bet būsit buvę).

Riedant į kitą pusę, pasitiks garsus Liškiavos kaimas, rašytiniuose šaltiniuose minimas nuo 1044 metų. Liškiavoje yra 4 archeologiniai paminklai: piliakalnis su XIV – XV a. pilies bokšto liekanomis,  XVII a. pabaigos sakralinis ansamblis – bažnyčia, jos požemiuose yra muziejus, buvęs Domininkonų vienuolynas, akmuo su jaučio pėda ir vadinamasis „raganų akmuo“.

Suprantu, kad jau pavargot nuo tiek įspūdžių, bet neskubėkit namo – dar ne viskas! Draugiškai pamoję svetingiems Druskininkams, užsuksime į Ratnyčią, į Tauro Česnulevičiaus sodybą pasigrožėti druskos ir medžio darbais. Vaikučiai gali dalyvauti „Sūrioje pamokoje pas Taurą“, kur mokomasi lipdyti iš druskos pasakiškas skulptūrėles, kurias parsiveš prisiminimui ir draugams parodyti. Netoli, važiuojant link Latežerio, nuoroda kviečia į Antano Česnulio skulptūrų ir poilsio parką. Svečius pasitinka medinis malūnas, unikali Rūpintojėlių siena. Čia įkurtas parkelis, kur galima ne tik pasigrožėti, bet ir palaipioti ant skulptūrų, panardinti pavargusias kojas gaiviame Ratnyčėlės upelio vandenyje.

Namo iš Druskininkų tuo pačiu keliu važiuoti neverta, todėl skubam į Latežerį. Čia vėl galima pailsėti prie ežerų. Neblogos maudyklos yra šalia miestelio, o truputį pasukus į kairę, rasite miške Ešerinį ežerą su įrengtomis stovyklavietėmis.

Kituose rajonuose sunku surasti neprivatizuotų ir tvarkingų ežerų pakrančių  maudynėms, todėl būtent čia dar galima „už niekam ne ačiū“ pailsėti.

Iš Latežerio atvyksime į Marcinkonis. Čia verta aplankyti etnografinę sodybą – muziejų, kur susipažinsit su šilinių dzūkų buitimi ir gyvenimo būdu, papročiais ir tradicijomis. Šiliniai dzūkai, gyvendami nederlingame, miškingame krašte, puikiai vertėsi grybaudami, žvejodami, pušyse kopinėdami bites ar medžiodami. Iš anksto susitarus, galima pasimokyti senovinių amatų: žvakių liejimo, šiaudelių narstymo, vytelių, pušų šaknų  pynimo.

Argi neužsuksim į Čepkelių raistą? Tai unikalus, žmogaus mažai paliestas pelkynų kompleksas. Didžiausius plotus užima aukštapelkė. Šis rezervatas pasižymi buveinių ir rūšių įvairove, saugomų augalų ir gyvūnų rūšių gausa. Čia yra didžiausios Lietuvoje gervių peryklos. Aplink raistą  per amžius susiformavo kopos, su baltu lyg pajūrio smėliuku, pušynais apaugę ir labai saugomos, metų metus nepaliestos žmogaus. Raistu galima grožėtis įrengtose stebėjimo aikštelėse ar pasivaikštant 1,5 km. ilgio pažintiniu taku.

Marcinkonių seniūnijoje yra ir turistų gausiai lankomas Zervynų kaimas. Manoma, kad čia XIII a. apsigyveno jotvingiai, o istoriniuose šaltiniuose minimas nuo 1742 metų. Archeologai čia yra atradę akmens ir žalvario amžiaus stovyklų. Kaimas unikalus savo autentiškais šimtamečiais pastatais, gyventojų išsaugotomis senovinėmis tradicijomis ir amatais.

Daugelis turistų stabteli pasigrožėti Ūlos upe, nepakartojamais pakrančių vaizdais ir Ūlos akimi. Ūlos akis – upės kairiojo kranto terasoje esantis šaltinis, kurio dugne nuolat „verda“ smėlis. Šaltinio vanduo labai skaidrus, minkštas ir bekvapis, vietinių gyventojų naudojamas gėrimui, nes, pasak jų, tai vaistas nuo visų ligų, ypač pasemtas saulei nusileidus.

Artėjame prie ekskursijos pabaigos, nors šį kraštą galima lankyti ir lankyti, kiekvienas metų laikas čia nepakartojamas, atveriantis vis kitas spalvas ir stebuklus. Aš mielai surenku, dėkodama gamtai, jos gausius turtus – kvapniausius miško čiobrelius, jonažoles, šalpusnius. Miško rūgštynės man skanesnės už daržo, o grybų ir uogų atsargų pakanka šeimai ir draugams.

Vienos dienos, suprantu, neužtenka viską apibėgti, teks pasirinkti, kas širdžiai artimiau. Arba tiesiog pasiimti palapinę. Viešbučiai ir kaimo turizmo sodybos tikrai brangoka, bet šiame krašte gausu  stovyklaviečių – prie Avirio, Ančios ežerų, Baltosios Ančios upės. Kad ramiau būtų poilsiauti, būtinai pasiimkit priemonių nuo uodų ir erkių, nors pušynuose erkių tikrai nėra, bet pievelėse – kas žino. Kai kurie turistai pasiprašo kaimiečių leisti už simbolinį mokestį pasistatyti palapinę jų sodybos kieme. Dažnai galima čia pat nusipirkti šviežio pienuko ar varškės sūrio, vaikams – obuolių, daržovių – žuvienei ant laužo.

Geros nuotaikos ir smagių įspūdžių!

 

Parengė Jūratė Stulpinienė

Komentuok

Free and Commercial Modules by Kasey Moore.