Smaller Default Larger

Eilėraštukai

Kiškių žiemos lopšinė

 

Čiūčia-liūlia, lingu-lingo.

Kur visi kiškučiai dingo?

Valgo košę avižinę,

Kloja patalus eglyne.

 

Pilnatis virš miško teka.

Kiškė pasakaitę seka.

Apie naktį. Baltą sniegą.

Žalią eglę. Saldų miegą.

 

Lingu-lingo supas snaigės...

Baigės pasakaitės? Baigės...

Užsnigti keliai, takučiai...

Miega kiškiai ir kiškučiai.

 

 

Rožinis šuniukas

 

Turiu kačiuką žalią.

Ir aštuonkojį juodą.

Ir rožinį šunelį –

Tik jis neišsiduoda.

 

Ir vėl po spinta sėdi.

Nors verk – neiškrapštau.

Išlįsk gi... Nesigėdyk.

Nes juk vis vien matau!

 

Ir rožinis kailiukas

Tau tinka iš tiesų.

Esi šaunus žaisliukas –

Mieliausias iš visų!

 

Saulutė tingi

 

Apsiniaukę nuo pat ryto...

Taip beveik ir neprašvito.

Visą dieną – dargana.

Ei, saulyt! Miegot gana!

 

Debesy ilgai vartais –

Keltis tingisi rytais?

Dieną irgi nematau...

Gal kokios arbatos tau?

 

Gal sergi tu, kas ten žino...

Trūksta kokio vitamino?

Netingėki, būk gera...

Liūdna, kai tavęs nėra.

 

Saldumynų diena

 

Šiandien noriu saldumynų!

Šokolado, spurgų, blynų!

Pyragaičių su kremu...

Niekur neisiu iš namų!

Keltis nežadu nuo stalo!

...Valgiau, kol širdis apsalo.

Metas liautis jau, ar ką?

Nes jaučiuosi kaip meška...

 

Birutė Lenktytė

Baltosios Pelytės pasakėlės prieš miegą

Kaip prišaukti sniegą?

Gyveno kartą pasaulyje pelytė. Maža mažytė. Balta baltutėlė. Smalsi smalsutėlė.

Kai rudenį nukrito paskutiniai lapai, Baltajai Pelytei pasidarė liūdna.  Ir ne tik todėl, kad visur buvo pilka, tuščia ir plika. Mama jos neleisdavo į kiemą žaisti.

- Pagalvok pati, - aiškindavo jai mama, - kaip lauke purvina. O tu gi balta. Nespėsi žingsnelio žengti – ir būsi visa murzina. Be to, tokią baltą tave visi iš tolo mato!

- Tai gal ir gerai, kad išsipurvinsiu? – nepasidavė Pelytė. – Būsiu ne tokia balta – mažiau kas ir pastebės!

- Oi, ne! – purtydavo galvą mama. – Turėk bent kiek kantrybės. Štai tuoj žiema, pasnigs, galėsi bėgti ir žaisti į valias!

Tačiau lapkritis baigėsi, atėjo gruodis, paskui ir sausis... O sniego vis nebuvo ir nebuvo. Pelytė kiekvieną rytą bėgdavo prie lango. Ir kiekvieną rytą grįždavo vis liūdnesnė:

- Žiema mus turbūt pamiršo... Ak, jei tą sniegą būtų galima kaip nors prišaukti!

- Pažadėti nieko negaliu, - paslaptingai šyptelėjo mama, - bet pabandyti galim. Jei tik nori.

- Žinoma! – suplojo delniukais Pelytė. – Dar ir kaip! Padarysiu viską, ką tik reikia – kad tik pagaliau pasnigtų!

- Gerai, tada pamėginkim prikarpyti daug daug snaigių, - pasiūlė mama. – Sukabinsim jas ant lango – gal ir tikras sniegas pradės kristi?

- Bet aš nemoku karpyti snaigių, - nusiminė Pelytė.

- Nieko, išmoksim, - nuramino ją mama ir abi drauge sėdo karpyti snaigių.

Karpė visą dieną. Paskui dar vieną. Ir dar. Visi langai, visi namai buvo prikabinėti baltučių, gražučių popierinių snaigučių. Bet štai iš debesų – nė vienos.

- Neveikia... – atsiduso Pelytė.

- Pamėginsim ką nors kito. Gal iškepam Sniego Pyragą? - pasiūlė mama. – Žinau, kad nemoki. Aš irgi. Bet sugalvosim!

Jos iškepė nuostabų pyragą su daug cukraus pudros ir baltų kokoso drožlių. Tikra sniego pusnis! Bet ir tai nepadėjo.

- Nenusiminkim, vis tiek ką nors sugalvosim! – guodė Pelytę mama.

Kasdien jos bandė ką nors naujo: rašė laišką Sniego Debesiui, dainavo Sniego Dainelę, piešė Sniego Karalystę, šoko Sniego Šokį... Ir kai Pelytė jau beveik galutinai buvo praradusi viltį, staiga vieną rytą ėmė ir pasnigo.

- Valio! – apsidžiaugė Pelytė. – Mūsų burtai pagaliau suveikė! Bėgu į kiemą!

Tačiau žvilgtelėjusi į kalendorių ji tuoj pat vėl apsiblausė:

- Tas sniegas baisiai ilgai užtruko. Jau vasaris... Visą žiemą tuščiai pralaukiau...

- Kodėl tuščiai? – nusišypsojo mama. – Tu tik pažiūrėk, kiek visko išmokom, jo belaukdamos!

Pelytė apsižvalgė ir taip pat nusijuokė:

- Aš kokias porą dienų noriu pasidžiaugti sniegu. Bet neilgai. Kiek čia tos žiemos beliko. Jau metas pradėti laukti pavasario... Mama, gal žinai kokių nors burtų, kurie padeda prišaukti pavasarį?

- Dar ne, bet pagalvosiu, - pažadėjo mama, o Pelytė laiminga išrūko žaisti su minkštu, puriu ir baltu sniegeliu. Ir jautėsi be galo išdidi ir laiminga – juk pati jį prišaukė!

 

Birutė Lenktytė

Komentuok

Free and Commercial Modules by Kasey Moore.