Smaller Default Larger

Apie meilę, motinystę, gimties paslaptis ir kūrybos prasmę

Ties Naujųjų metų slenksčiu kiekvienas susimąstome apie savo gyvenimo kelionę, įvertiname pastangas atskleisti savo gabumus, pasiekti tam tikrus tikslus ir klausiame savęs, ar lūkesčiai išsipildė. Dažnas pagalvojame, kad gyvenimo kelionė iš tiesų yra kelionė į save. Savęs ieškojimas ir atradimai - tai neatsiejama nuo to, ką veikiame, mąstome, kuriame. Kaunietei psichologei, menininkei Karolinai Vitkauskaitei Tarnauskienei pati įdomiausia kelionė į save - meninė kūryba.  Apie tai, ką jauna mama atranda pati sau, ką dovanoja kitiems ir dar daugiau ji papasakojo žurnalui “Mama i tėtis".

Meninė kūryba yra vienas iš stebuklų – nežinia, iš ko randasi ir į ką veda. Papasakok, kaip ir kodėl pradėjai piešti, kurti teminius paveikslus?

Ne vienas esame girdėję, kad gyvenimo krizės mus keičia, kad pavykus jas įveikti mes sustiprėjame, o dažnai ir atveriame savyje naujus talentus. Šie metai – šventinis mano kūrybos jubiliejus, kadangi sukanka 10 metų nuo kūrybos, tokios, kokia ją matote šiandien, pradžios. Tada išgyvenau sunkų metą, jaučiausi labai palaužta, kaip ir dažnai nutinka jaunam žmogui man tiesiog nieko nebesinorėjo. Bet kilo tokia mintis, nuo kurios pradėjau kapstytis – „gyventi vis tiek reikia, tad kodėl gi nepasistengus iš viso to, ką turiu, padaryti geriausia, ką galiu“. Pamažu vidus pradėjo šviesėti, mintys giedrėti ir tame kontekste pajutau didelį norą piešti. Pradžioje gimė ornamentiniai, mandalas primenantys piešiniai (nors apie tai, kad tokio tipo piešiniai vadinami mandalomis sužinojau tik po kelių metų, kai vienas žmogus manęs apie tai pasiteiravo). Nesivaikiau jokių esamų standartų, nenorėjau įtilpti į jokius kūrybos rėmus, savęs priskirti prie vienokios ar kitokios kūrybos šalininkų. Tiesiog dariau taip, kaip liepia širdis - dažnai protas nežino ko mums reikia, tad aš ir negalvodavau nei kaip piešiu, nei kas iš to gausis, leisdavau rankai įgyvendinti sielos troškimus, kurti taip kaip jai patinka. Laikui bėgant gimė noras nupiešti teminių piešinių, kuriais galėčiau išreikšti įvairius pamąstymus ir pajautimus. Tais pamąstymais norėjosi pasidalinti ne ką mažiau nei pačiais paveikslais, todėl parodose mano paveikslus lydi prierašai.

 

Kūryba ir gyvenimo kasdienybė. Kaip tai įtakoja viena kitą?

Mano gyvenimą lydi kūryba - ji paantrina tai, ką tenka patirti.  Ir atvirkščiai - savo gyvenimu išpildau savo kūrybą: kartą sužinojusi, supratusi, išjautusi, tampu kitokia, nebegaliu kartoti to, kas pasenę ir jau nebeatitinka dabartinio vidinio intuityviojo žinojimo. Tą intuityvųjį žinojimą dovanoja sąmoningumas, gimstantis ir besiplečiantis kūrybos metu, pats kūrybos procesas dovanoja gilią vidinę ramybę, kurioje - ir tik joje - mes tampame pajėgūs išgirsti ir suvokti DAUGIAU. 

 

Pirmosiose parodose eksponuoti Tavo darbai patraukė lankytojų dėmesį rytietiška ornamentika ir kerinčia spalvų bei linijų harmonija. Paskutinieji  darbai jau gerokai skiriasi nuo pirmųjų - jie filosofiniai, liudijantys apie žmogaus išgyvenimus, savasties paieškas. Be to, šalia paveikslų atsirado ir  tekstai, o šalia naujausiųjų – net eilėraščiai.  Kodėl būtent eilėraščiu išreiški paveikslo mintį? 

Eilėraštis leidžia rimtas mintis įvilkti į žaismingumo drabužį. Eilėraščio forma mažiau įpareigoja, nes simboline kalba galima vienu metu pasakyti ir daugiau, ir mažiau, nei nori pats autorius. Dažnai ne autorius eilėraščiu, o pats eilėraštis naudojasi autoriumi, kad  simboline kalba išreikštų turinčias gimti idėjas. Motinystės tema per daug paslaptinga, per daug intymi, perdaug joje telpa visa ko gražiausio, kad kalbėčiau paprasta proza. Apie motinystę norisi kalbėti dainingai ir paslaptingai – kad atliepti į tą paslaptį, kurią Dievas motinystėje yra patalpinęs.

 

Kaip gimė būtent šie parodoje eksponuojami paveikslai motinystės tema?

Pirmosios užuomazgos, t.y.  pirmieji piešiniai, lyg besiformuojantis pumpuras radosi netikėtai ir neplanuotai. Gyvenimą aš jaučiu lyg kelionę, laiką - lyg tolumon besidriekiantį kelią, kai nors esi dar tolokai nuo kažkokio tau lemties paskirto įvykio, bet jau jį jauti - lyg pro važiuojančio traukinio langą pamatytum artėjančius naujus vaizdus. Būtent - pamatytum, bet ne pats sukurtum. Mes kuriam planus, keliam tikslus, tačiau jie nėra tie vaizdai, kuriuos pamatome artėjančius pro traukinio langą – savo netolimą ateitį. Tai, ką pamatome, gali būti labai netikėta ir neplanuota, o jei sugebame pamatyti pakankamai anksti, galbūt spėjame tam geriau pasiruošti. Taip ir aš vieną žvarbią, bet labai jaukią ankstyvo pavasario dieną būdama pajūryje pajutau, o gal išvydau tą įvykį netolimoje ateityje -  kad tapsiu motina. Turėjau tuo pasidalinti pirmiausia pati su savimi - taip gimė pirmasis piešinys, o iš jo rutuliojosi ir kiti. Paveikslai buvo lyg pirmoji ateisiančio į mano gyvenimą žmogučio - sielos  embriono - fazė. Pirma jis pagyveno paveiksluose, žadindamas svajones apie jį, o tada persikėlė  į mane iš tikrųjų. Tad visi šie paveikslai motinystės tema yra sukurti mažajam žmogučiui jau esant kartu - iš pradžių mintyse ir jausmuose, vėliau mano kūne ir galiausiai jau man ant rankų. Tikrąja to žodžio prasme ant rankų, kadangi vienas paveikslas, kuris labai nekantravo būti sukurtas, tenkinosi aplinkybėmis, kada mažulis saldžiai miegodavo pasirėmęs į mano kairę ranką, o dešinioji vedžiodavo piešinio linijas  popieriumi.

 

Klausimas, labai aktualus jaunai moteriai: kaip suderinti alinančią mamos buitį  ir menininkės kūrybą, įkvėpimo akimirkas?
Viena mano draugė yra pasakiusi: „Motinystė yra  didžiausio kūrybinio įkvėpimo metas, tik kad tai kūrybai visai nebelieka laiko…“ Jai pritariau dėl pirmosios teiginio dalies, o dėl antrosios tuo labiau. Gimus vaikeliui minčių, idėjų, įkvėpimo jauti daugiau nei bet kada anksčiau. Tai  toks  kūrybinis  pakilimas, kad net imi gailėtis – o!, kad taip būtų buvę anksčiau, kiek daug būčiau nuveikusi! Net kyla užmačių bent trumpam pasprukti nuo vaikelio, turėti laiko sau ir galimybę tą kūrybinį antplūdį išlieti. Tačiau  mažylis mažiausiai svajoja apie tai, kad mes kažkur prapultume ir vos šmėstelėjus bent menkiausiam tokiam ketinimui, tuoj pat visa gerkle protestuoja. Ir labai teisingai daro. Kodėl? Todėl, kad mes elgiamės nesąžiningai: norime sau pasilaikyti tai, kas yra skirta vaikeliui! Jei su jo atėjimu į pasaulį mumyse  gimė tiek naujos energijos, idėjų, įkvėpimo, entuziazmo kurti, tai ar tik ta visa papildoma energija ir nėra skirta būtent jam? Taigi kaip tik  jam, o ne kam kitam, privalome tą kūrybinį įkvėpimą ir dovanoti.  Ne pasivogti sau, o atiduoti tam, kam ji ir priklauso. Yra posakis, kad „Dievas sukuria žmogų ir  jo likimą, vadinasi, sukuria viską, ko tam žmogui reikės gyvenime“. Dabar manau, kad to sukurtojo likimo dalis ir yra naujojo žmogaus motinai duotas kūrybinis įkvėpimas - kad ji nepritrūktų energijos juo rūpindamasi, suteikdama jam šilumą, dėmesį, meilę ir giliausią rūpestį.  Tai supratusi, atsipalaidavau ir nebeskubu „ieškoti laiko savo kūrybai". Kūryba palauks, nes dabar didžiausia kūrybinė misija  yra ši - kaip motinystėje išpildyti kūrėją, esančią manyje.

 

Naujos gyvybės, motinystės tema – amžina ir neišsenkanti. Ką norėtum pasakyti savo bendraamžiams, kuriantiems šeimas, gimdantiems vaikus, ieškantiems savojo buvimo šioje žemėje prasmės?

Atsidavimas meilei, savęs išsižadėjimas, pasiaukojimas dėl kito suteikia be galo daug egzistencinio nusiraminimo. Mažas vaikiukas, kuriam atiduodi savo gyvenimą, teikia netikėtą palaimos jausmą. Daugybė dalykų nutolsta, nublanksta ir jų vietą užima išsikristalizavęs begalinis meilės jausmas. Šiame gyvenimo periode motinystė yra tai, kas teikia daugiausia egzistencinės ramybės. Bet kokia kita veikla keltų klausimą, ar tai, ką darau šiuo metu, yra prasminga, o esant motinystėje vien tokio klausimo kėlimas atrodytų absurdiškas. Ar gali būti kas prasmingiau už indėlį į Dievo plano vykdymą? Man motinystė yra toks didelis ramybės šaltinis, kad stebiuosi tuo, jog kitos mano amžiaus moterys neskuba tapti motinomis, apie tai net nesvajoja, sunku patikėti, kad jų nekamuoja motinystės ilgesys...

Kažkada vaikštinėdama Laisvės alėjoje jau su pūpsančiu pilvuku, susimąsčiau – esame jauni, „statome“ save, ieškome savosios tapatybės, bandome save apibrėžti vienokiais ar kitokiais pavidalais, ir kai jau esame arti to apibrėžimo viršukalnės ir, rodos, jau suprasime, kas esą ir jau stovėsime ant savojo „pastatytojo asmens kojų”, pokšt! -  ir nusileidžia iš dangaus ta mažytė  žvaigždelė,  pranešanti: “Griauk viską, ką statei, nes dabar pirmiausia būsi mano mama, mano tėtis”. Va, ir viskas. Mane žavi, kaip genialiai gyvenimas sudėliotas, jog kaskart, kai jau manomės galintys nusiraminti savęs „statyboje“ ir savęs ieškojimuose, ima ir subyra visas tas „savęs karkasas” ir jau vėl ieškai savęs, tik  nesulyginamai tikresniuose ir gilesniuose dalykuose. Mano palinkėjimas -  nebijoti motinystės ir tėvystės. Man labai patiko viena girdėta mintis: „Moteris tikra moterimi tampa tapusi motina, o vyras tikru vyru - tapęs tėvu“. Tad brandinkime save kurdami, augindami ir puoselėdami naują gyvybę.

 

Kalbėjosi Ligita Šoliūnienė

 

Komentuok

Free and Commercial Modules by Kasey Moore.