Smaller Default Larger

Profesija - krepšinio fanas

 

Sportas – neatsiejama bene kiekvieno vyro gyvenimo dalis.  Ir nesvarbu ką šneka ar keiksnoja kai kurie, krepšinis – neabejotinai populiariausia sporto šaka Lietuvoje, į arenas sutraukianti tūkstančius žiūrovų. O iš tų tūkstančių, esančių tribūnose, sunku nepastebėti tikrųjų fanų, kurių arenoje dažnai būna vos kelios dešimtys. Kodėl  šie žmonės renkasi tokį komandos „palaikymo“ būdą? Ir kas apskritai yra tikrasis fanas?

Tikrasis fanas – tai ne tas žmogus, kuris prie televizoriaus arba arenoje, stadione sėdi su bokalu alaus ir šalia patogiu rankai pasiekti atstumu laiko pakelį traškučių ar tarą, pripildytą keptos duonos. Ne tas, kuris keikia savo komandą, kai ji pralaimi, ir didžiuojasi tik tada, kai ji „skina“ pergales. Tikrasis fanas – tas, kuris didžiuojasi savo komandos „spalvomis“. Jam aikštelėje žaidžiantys sportininkai tiek po svaiginančios pergalės, tiek po skaudaus pralaimėjimo nėra „jie“. Tai – „mes“. Tikrojo fano pažįstami netgi ima manyti, jog jis ir gimė su savo komandos šaliku. Per sezoną komandos palaikymui išleistos sumos dažnai siekia keletą tūkstančių litų (sunkesniais atvejais tūkstančiai skaičiuojami dešimtimis). Tačiau svarbiausias dalykas fanui – Komanda.

Dažnai vienoje tribūnoje susispaudę ir vieningai dainuojantys fanai paprastiems žiūrovams kelia ne vien pagarbą bei nustebimą, bet ir susierzinimą ar netgi baimę. Dažnai tiek fanai, tiek kiek labiau užsislaptinusi ir profesionalesnė jų versija, ultros, yra siejami su įvairia nusikalstama veikla. Tai nėra tiesa, o vienintelis nusikaltimas, kuriuo būtų galima kaltinti fanus – tai savo garbės gynimas bet kokia kaina.

Europoje krepšinis tūno giliai futbolo ir kitų sporto šakų šešėlyje, o įprastas dalykas Europos fanscenoje yra didelių futbolo klubų fanų parama savo „mažesniesiems broliams“. Viena galingiausių Europos fanų grupuočių Belgrado „Partizan“ fanai „Grobari” (nors savo pagrindiniu prioritetu laiko Serbijoje populiaresnį futbolą) per „Partizan‘o“ rungtynes Belgrade sukuria nerealią atmosferą ir komanda pelnytai gali girtis turinti nuostabius fanus. Kai kurie fanų klubai, kaip antai „Panathinaikos“ fanai „Gate 13“, savo tribūnose surenka keturženklį fanų skaičių,  o pats graikų fanų klubas turi iki 5000 narių. Netgi garsieji lenkų futbolo chuliganai, palaikantys Varšuvos „Legia“, tarpsezonio metu nevengia aplankyti to paties pavadinimo krepšinio komandos rungtynių.  Vis dėlto, ryškiausi ir galingiausi Europos krepšinio fanai įsikūrę Graikijoje ir Serbijoje, o kitos šalys, tarp jų ir Lietuva, su jomis sunkiai palyginamos.

 

Lietuvoje krepšinio fanai, palyginus su futbolo, pradėjo reikštis gana vėlai. Ilgą laiką jokie fanai mūsų šalyje neruošė nei banerių- plakatų su tam tikra žinute, ar choreografijų - didelių ir sudėtingų grafinių plakatų su didinga, komandą palaikančia mintimi. Nors pirmasis oficialus krepšinio fanų klubas Lietuvoje įsikūrė dar sovietų okupacijos laikais, pirmosioms rimto palaikymo užuomazgomis fanų scenoje galime laikyti „Sakalų“ fanų sambūrį „Sakalai Ultras“, įsikūrusį 1994 metais, o su visa jėga iš naujo gimusį po penkerių metų. „Sakalų“ fanai iki šių dienų išlaiko itin aukštą lygį ir neabejotinai priklauso Lietuvos krepšinio fanų elitui. Tūkstantmečių sandūroje Vilniuje įsikūręs „Lietuvos ryto“ klubas neapsiėjo be savo fanų klubo, pernai griausmingai paminėjusio tryliktą savo veiklos gimtadienį. Praktiškai visus rimtesnius nesutarimus tarpusavyje „išsilaižę“ juodai-raudonai-balti šiuo metu tribūnoje turi išties įspūdingą fanų skaičių ir iš kitų tokių organizacijų išsiskiria įvairiataute sudėtimi, bei šūkiu, jame nevengdami ir įžeidimų: „Portugalai - no one likes us, we don’t care”. Priešingoje arenos pusėje įsikūręs Tomas Balaišis-Sėkla ir jo kompanija, net savo dideliais būgnais „portugalams“ negalintys prilygti nei kiekybe, nei kokybe, ir kol kas pagrindinis jo vaidmuo fanų pasaulyje telieka didelio būgno mušimas per tarptautines Lietuvos rinktinės varžybas. O „Lietuvos ryto“ arenoje bei antroje Lietuvos „Siemens“ arenoje karaliauja „Rytas Ultras“, kuriuos pelnytai galima laikyti didžiausia vieninga krepšinio fanų grupuote Lietuvoje.

Laikinojoje sostinėje nuoširdžiųjų sirgalių reikalai nesiklostė taip gerai. Nors įkurtas oficialiai, „Žalgirio“ fanų klubas „Žalioji mirtis“ komandos palaikymu beveik nesirūpino, buvo naudojamas ant vienos rankos pirštų suskaičiuoti įmanomas vieno arba dviejų žodžių skanduočių rinkinys, o itin dažnai senosios Halės E tribūna apskritai likdavo tuščia. Tik 2007-aisiais metais atsiskyręs jaunų aktyvistų būrelis kukliai pasivadino „Green White Boys“ ir galutinai išjudino visą tribūną. Seniesiems fanams, iki tol sėdėjusiems tribūnoje ir besigardžiavusiems dukart kepta duona bei skystąja jos versija, nepatiko nei jaunimo dainuojamos dainos, nei kiek neįprastas vaizdas tribūnoje - mojavimas vėliavomis, todėl ilgai brendęs konfliktas galop įvyko stebint Lietuvos krepšinio fanų pradininkams – „Sakalų“ fanams. Nuo to laiko iš bendros tribūnos pasišalinęs jaunimas komandos palaikymą organizuoja pats, tačiau niekada neišduoda savo spalvų, mylimos komandos, nepaisydamas to, kaip smarkiai kartais jų pačių mylimas klubas juos ignoruoja. Nuo šiol, nors ir atskirai, tačiau abu fanų klubai savo repertuarą praturtina ir dainomis, o „Green White Boys“, atsiskyrę ir visiškai nepriklausomi nuo silpstančių „Žaliosios mirties“ atstovų, itin dažnai naudoja ir įvairias vaizdines priemones, kaip antai choreografijas (arba fanų žargonu – choreo) - didelius plakatus, konfeti ar visų rungtynių metu mojuojamas vėliavas. 2010-2011 metų sezone „žaliai balti“ iškėlė netgi 12 choreografijų su pačiomis įvairiausiomis mintimis. Pernai GWB tapo oficialia fanų organizacija, o ne tik neoficialiu judėjimu, kokiu jie  buvo iki tol. Tačiau ir be to kauniečiam sekėsi itin neblogai. Vien per praėjusį 2011-2012 metų sezoną „Green White Boys“ nariai paskui savo mylimą komandą vyko į keturis Eurolygos mačus tranzuojant Lenkijos keliuose, skrendant lėktuvais po sunkios nakties oro uoste, arba susispaudus viena mašina važiuojant tūkstančius kilometrų. Po tokių žygių žaliai-baltos boysų vėliavos plevėsavo Zagrebe, Malagoje, Barselonoje bei Bamberge. Ir „Green White Boys“ puikiai įrodė, kad savarankiškas ir dėl savo komandos visu šimtu procentų atsidavęs jaunimas gali iš pamatų pakeisti visą komandos palaikymą ir jo supratimą. Prieš šį, 2012-2013 metų sezoną, nuo senąją jėgą prarandančios „Žaliosios mirties“ atsiskyrė ir kitas fanų klubas, pasivadinęs Green Legion. Jie kuria palaikymą kartu su „Green White Boys” atstovais 319-ojoje Žalgirio arenos tribūnoje. Tai padėjo smarkiai pagerinti „palaikymo“ kokybę bei padidinti žmonių skaičių fanų tribūnoje, kuris dabar dažnai peržengia ankščiau kaip utopija atrodžiusį triženklį aktyvių dainuojančių sirgalių skaičių. Visi ženklai rodo: ateitis jų rankose. Bus tikrai įdomu stebėti, kaip galingai žaidžiantis Kauno klubas padės fanų tribūnai ir toliau plėstis.

Tokių atsiskyrimo pavyzdžių Lietuvoje laikui bėgant vis daugėja. Viena iš pastarųjų metų staigmenų fanų pasaulyje drąsiai galima vadinti Utenos „Juventus“ fanų klubo „Raudonieji Velniai“ susikūrimą ant senojo klubo pamatų 2010-2011 metų sezone. Jaunuoliai iš karto pradėjo „partizaninį karą“ prieš rungtynių metu dažnai ir gerokai vyresnių tiek savo, tiek aplinkinių tribūnose įsikūrusių žiūrovų pučiamas dūdas, kurių nemėgsta ir kurias iš savo tribūnų visada stengiasi iškeldinti absoliuti dauguma save gerbiančių fanų organizacijų. Uteniškių kovą galima pavadinti sėkminga, o vos nuo 2009 metų stipriausioje šalies lygoje žaidžiantys uteniškiai tiek namų rungtynėse, tiek ir išvykų metu kone visada tribūnose turi stiprų užnugarį  - „Raudonuosius Velnius“, su kuriais pati komanda palaiko itin šiltus santykius. „Velniai“ per palyginti trumpą savo egzistavimo laikotarpį kone keturgubai padidino fanų skaičių tribūnoje, į repertuarą įtraukė dainas, arenoje pradėjo naudoti pirotechniką, bei sukūrė ir arenoje iškėlė net keturiolika banerių ir dvi choreografijas.

Kiti ryškūs krepšinio fanų klubai Lietuvoje – „Neptūno“ fanai „West Wave“, antroje šalies krepšinio lygoje žaidžiančią savo miesto komandą palaikantys radviliškiečiai bei šiuo metu savo istoriją iš naujo kurti bandantys „Šiaulių“ fanai, dar kartą mėginsiantys savo miestą nudažyti juoda ir geltona spalvomis.

Galbūt, palyginus su Europa, Lietuvos krepšinio fanų klubai atrodo skurdokai. Tačiau kasmet vis didėjantis fanų skaičius ir vis išradingesnis komandų palaikymas leidžia tikėtis, jog ateityje Europoje mūsų šalį garsinantys krepšinio klubai sulauks tokio palaikymo, kokio jie seniai buvo nusipelnę ir kokio jiems senai trūko. O jį sukurti padės tie fanai, kurie dėl savo komandos gali padaryti viską. To jiems ir linkime. Nes krepšinis – tai mūsų visų aistra. O fanas – tai darbas, į kurį kaskart einama su daina lūpose niekad nesitikint užmokesčio.

 

 Parengė Paulius Masiliauskas

Nuotraukos Tado Laurinaičio

 

Komentuok

Free and Commercial Modules by Kasey Moore.