Smaller Default Larger

Dovanokime patirtį

Kvepia Šv. Kalėdomis

Labai mėgstu prieššventinį kalėdinį laikotarpį... Lauke tarsi ima kvepėti artėjančiomis Šv. Kalėdomis, parduotuvėse kada beužeisi groja smagusis "Džingl bels, džingl bels", o žmonių širdys tarsi „suminkštėja“. Tikriausiai todėl, kad galvose ima suktis mintys ne tik apie nesibaigiančius rūpesčius, bet ir apie tai, kuo pradžiunginsime mus gyvenimo kelionėje lydinčius žmones. Galvoti apie dovanas malonu, bet, kita vertus, ne retai į kasdieninius darbus įsisukusiam žmogui šmėsteli mintis: „Et, šalia visų nesuskaičiuojamų rūpesčių - dar vienas galvos skausmas". Taigi - ir malonumas, ir rūpestėlis.

Tai vis dėlto ką dovanosime?

Kiekvienais metais vis naujas galvosūkis... Gerai, jeigu turime palengvinimų - yra užuominų ko kam reikėtų. Pavyzdžiui, į rankas pakliūna vyro Kalėdų seneliui parašytas laiškas, iš kurio paaiškėja, ką jis norėtų rasti po eglute. Bet ką daryti, jeigu tą laišką jis į paštą nunešė pats? Gerai, jeigu dukrelė atitinka "Barbių amžių" - galima šias Kalėdas jai padaryti nuostabiausias tuo, kad ji gaus išsvajotąją lėlę. Tada viskas paprasta... Sugalvoti ką dovanoti kitiems kur kas sunkiau. „Kam apskritai reikia tų dovanų, - galų gale išvarginti paieškų burbtelim ir dar pridedam nepasitenkinimą. - Kad prekiautojai labiau pralobtų?". Sutikit – ne vienas yra išgyvenęs panašias mintis.

 

Dovanoti malonu

Ne kartą teko ir man taip įsiusti ant to, rodos, „primesto" įpročio BŪTINAI VISUS APDOVANOTI. Įsiūtis tampa tuo stipresnis, kuo labiau pasijunti kažkieno sukurtų normų auka. Bet turiu silpnybę - kuri, ačiū Dievui (tikrąja to žodžio prasme), įrašyta mūsų prigimtyje - dovanoti man patinka ir yra smagu, kad šiame bėgančiame, kuliaversčiais besiverčiančiame pasaulyje yra laikas, kuris reguliariai primena, jog METAS DOVANOTI. Kur kas maloniau galvoti apie tai, kaip sukurti džiaugsmo akimirkas kitam, nei apie neišbrendamas skolas, vis nesustiprėjančią sveikatą ar nesibaigiantį blogį pasaulyje. Galvoti apie dovanojimą smagu, ką jau bekalbėt apie vaikiškas, smalsumu žibančias akutes, laukiančias švenčių...


Noriu dovanoti, bet nenoriu būti normų įkaitas

Ar įmanoma išspręsti šitą dilemą? Dovanoti malonu, bet jaustis visuomenės primestų normų įkaitu - ne. Iš tiesų erzelį sukelia ne tiek tai, jog tos normos yra „privalau dovanoti", bet tai, kad jos pateikiamos jau ir su taisyklių sąrašu. Pavyzdžiui, tam tikram asmeniui dovanos suma turi būti ne mažesnė nei 100 Lt, o štai kitam - ne mažiau 50 Lt, bendradarbiams iš artimiausio kabineto - būtų gerai po 20 Lt, o iš viršutinio aukšto, kito skyriaus - užteks saldainių dėžės bendrai visiems. „Normos palengvina apsisprendimą kiek išleisti" - kyla mintis. Juk nenorime „pasišiukšlinti“! Tačiau nepalengvina piniginės - vartotojiškos visuomenės normos kaulija kraustyti piniginę iki dugno (nesvarbu, kad visą sausį nebus iš ko maisto nusipirkti, o „ant kelionės mikriuku" reikės skolintis iš kaimyno). 


Sprendimas

Prisiminkime vaikystę. Kokie atminimai yra gajūs lyg upės srovė? Ar tie, kai gavome naują daiktą? Hm... Tokių nėra ypatingai daug. Gajausi galbūt tie, kai patyriau stiprią emociją, supratusi, kad „tėveliai atsižvelgė į mano norus“. Bet! Galvojant apie Kalėdas aš prisimenu ne tai, ką rasdavau dovanų, o tai, kaip į kambarį, kuriame stovėdavo eglutė, eidavome visa šeima - mano broliai, mama ir tėtis. Kaip BŪDAVOME VISI KARTU. Kartu! Kartu kažką veikdavome. KARTU! Būdavo gera, labai gera, nes nei mama, nei tėtis niekur neskubėdavo (o kaip skubėsi? Juk per šventes neisi darbų dirbti!). Buvimo kartu dovana... O ar tik vaikams reikia buvimo kartu patirties? Abejoju... Visi širdyje tebesinešiojame „vidinį vaiką“, kuris nori ne daiktų, o laiko, skirto jam. Tik tas vaikas labai giliai „nukištas“, kad jo balsas skambėtų tyliau nei mašinoje grojantis radijas...


Buvimo kartu dovana

Tad aš skelbiu naujo dovanų sezono atidarymą, kuris šįsyk bus kitoks - dovanokime patirtį, BUVIMO KARTU patirtį. Vietoje 200 Lt kainuojančios vazos anytai įteikime atviruką su kvietimu pasėdėti kavinėje ir kartu išgerti kavos. Juk susitiksime visai ne su tikslu pasigardžiuoti šiuo gėrimu, o padėkoti už gerąsias akimirkas, galbūt atsiprašyti už piktas mintis - juk Kalėdos ne tik dovanų, bet ir atleidimo metas, o atsiprašyti dažnai reiškia ir pačiam atleisti. Vietoje 100 Lt kainuojančio vyno butelio draugei įteikime atviruką su pakvietimu pasivaikščioti. Tą laiką praleiskime atsimenant visas akimirkas, kai draugė mus išklausė, kai palaikė, kai paskatino - padėkokime už draugystę! Vietoje saldainių dėžės mamai (kuri ir taip jau pagausėjusiais kilogramais nesiskundžia) pasisiūlykime ją aplankyti. Tik šįkart ne pusvalandžiui, o pusdieniui, kad spėtume prisiminti jos rūpestį vaikystėje, palaikymą paauglystėje ir stiprybę, kai turėjome palikti namus. Padėkokime. Galų gale, gerai, tinka ir ta saldainių dėžė, jei suvalgysime ją kartu (nebent skaičiuojamos kalorijos yra svarbesnis dalykas už šokoladu pasaldintas akimirkas dalijantis prisiminimais). Tad pirmyn!

 

Parengė Karolina Tarnauskienė

Komentuok

Free and Commercial Modules by Kasey Moore.