Smaller Default Larger

Nuobodulys – nelaukiamas svečias Kalėdų šventėje

Ryškiausiomis spalvomis spindinti Kalėdų eglė, gardžiausiais patiekalais nukrautas stalas, kalbos apie šį bei tą su seniai nematytais giminaičiais šventinės televizijos programos garsų fone. Pažįstamas vaizdas? Tokį jau matėte pernai, prieš porą, o gal ir dešimtį metų? Galbūt tai ir yra šventė, kurios laukėme, gal tokios ir turi būti šventės. O gal būtų visai ne pro šalį šiam kiek pabodusiam paveikslui suteikti naujų spalvų? Juk tai padaryti nėra taip jau sudėtinga.

Kalėdos - miške?

„Niekada nepamiršiu Kalėdų, kurias kartu su savo ir draugų šeima šventėme miške“, - sako Rima. „Tąkart kažkam pasiūlius išeiti pasivaikščioti visi vieningai pakilome nuo kvepiančiais valgiais nukrauto stalo ir, vaikus apmuturiavę šiltais šalikais, patraukėme į netoliese esantį mišką“, - pasakoja ji. Moteris su šypsena prisimena, kaip išeinant iš namų vyras pasičiupo gitarą, draugė – didžiausią pintinę žvakių. Labiausiai suaugusiųjų idėja judėti į lauką patiko vaikams – jiems juk labiausiai pabosta tingūs šventiniai pasisėdėjimai prie stalo. „Susiradę miške laužavietę sukūrėme nedidelį laužą, kelių metrų spinduliu pusnyse pridėliojome žvakių. Vyras grojo gitara, visi kartu dainavome mėgstamas dainas. Sniege mirksinčios žvakių liepsnelės sukūrė ypatingą atmosferą. Nuo šalčio paraudę, besišypsantys mūsų veidai sakė tik viena – mums dabar džiugu. Tas puikus kalėdinis vakaras ir suaugusiems, ir patiems mažiausiems, kurie ne tik grožėjosi vaizdu, bet ir sniego senį spėjo nulipdyti, į atmintį įstrigo tikrai ilgam. Susitikę dar ir dabar prisimename savo „miškines“ Kalėdas. Gaila, kad taip dažnai aptingstame ir per šventes pasiliekame prie televizoriaus. Kalėdų laukiame visus metus, turėtume labiau pasistengti, kad šventės taptų tikrai įsimintinos“, - sako Rima.

 

Tris mergaites auginanti Daiva prisimena, kaip kartu su dukromis visiškai neplanuotai praleido pačiomis įsimintiniausiomis virtusias Kalėdas. „Ir tetos, ir močiutės kvietė prisijungti prie mūsų plačios šeimynos bendrai ruošiamos šventės. Pasitarėm su dukromis ir nusprendėme pasilikti namuose. Buvome pavargusios po kelionės, kalbėjome, kad greitai eisime miegoti. Su tuo nesutiko mažiausioji, penkerių metų dukra Monika. Išpildėme mažosios kaprizą – visos keturios išėjome pasivaikščioti į miestą. Visgi Kalėdos!“, - pasakoja Daiva. Trijų mergaičių mama teigia nesitikėjusi, kad paprasčiausias pasivaikščiojimas gali padovanoti tiek nepamirštamų įspūdžių. „Oras buvo pasakiškas. Snigo. Ėjome tylėdamos, net įprastai „spirganti“ mūsų mažoji buvo rami ir susikaupusi. Mieste buvo tylu, pro šalį pravažiuodavo pavieniai automobiliai, prasilenkėm su pora apsnigtų praeivių. Visi šiltai sėdi prie stalų ir ragauja kalėdinius patiekalus, pamaniau“, - prisiminimais dalijasi Daiva. Ji pasakoja, kaip jau sušalusios ir ketindamos sukti namų pusėn ant netoliese esančio kalniuko pamatė pulkelį linksmai šurmuliuojančių vaikų su rogutėmis. „Dukros tempte užsitempė mane ant kalno. Priėjusios arčiau pastebėjome, kad pramogautojų būryje ne vien vaikiški veidai. Nustebau pamačiusi lyg darželinukes rogutėmis nuo kalno skriejančias mamytes. Greitai buvome pakviestos prisijungti. Vaikai mielai skolino mums rogutes, o jų mamos vaišino atsinešta karšta arbata. Išsikalbėjome, susidraugavome, kelis kartus nuo kalno nusileidau ir aš, labai tuo prajuokindama dukras. Namo grįžome šlaputėlės, raudonomis nosimis ir labai laimingos. Miegoti anksti taip ir nenuėjome, čiauškėjome ir juokėmės kone iki paryčių – kelionės nuovargis kažkur išgaravo, buvome pilnos įspūdžių, kuriais apipylėme iš senelės namų grįžusį tėtį, besiskundžiantį „apsunkusiu“ pilvu ir nuovargiu“, - linksmą istoriją prisimena Daiva. Apie „šeimos galva“ vadinamą tėtį jau kitą pasakojimą būtų galima sukurti, nes tai galvai svarbiausias – pilvas. Taip ir norisi ne tik per šventes, bet ir kasdien jam priminti: „Gyveni ne tam, kad valgytum, o valgai tam, kad gyventum“. Nes tėvelio šventės po dešimtimis privalomų išragauti patiekalų prasitęsia daug ilgiau nei visiems. O užsibaigia kartais net gydytojo kabinete. Tiesa, šįkart jis pažadėjo po kitų metų šventinės vakarienės skrieti su mumis rogutėmis. Jei tik jo persisotinęs pilvas sutiks...

 

Išjunkime televizorių

Tikriausiai kiekvienas, gerai „pasikapstęs“ atmintyje, surastų savo istoriją apie netradiciškai ir įdomiai praleistas šventes. Nekyla abejonės ir dėl to, kad kiekvienoje šeimoje, giminėje ar kompanijoje yra išradingų linksmuolių ir puikių organizatorių, neleidžiančių nuobodžiauti. Tačiau tenka pripažinti, kad netgi didžiausi iniciatoriai pasiduoda vis apvalėjančio nugyventų metų skaičiaus ar po kalėdinės vakarienės patenkinto pilvo tinguliui. Daugelis yra susimąstęs apie švenčių tapimą savotiška rutina, kuri gali ne džiuginti, o varginti. Tačiau vargu ar išdrįstume teigti, kad ir paprasčiausias, nors ir griežtai skamba – eilinis pasisėdėjimas prie švenčių stalo negali būti įsimintinas, vertingas ir prasmingas. Juk ne kasdien aplankome močiutes, sutinkame iš užsienio grįžtančius pusbrolius, kitame mieste, o gal tik kitame miesto mikrorajone gyvenančius draugus. Visgi prikimšus pilvus spoksoti į televizorių, transliuojantį banalokas laidas, rodantį įgristi spėjusius veidus ir jau pernai girdėtas muzikines programas, tikriausiai yra labiau kasdieniška nei šventiška. „Mūsų šeima jau keletą metų nepamiršta tradicija tapusios pramogos – po kalėdinės vakarienės visi kartu kuriame spektakliukus. Pasiskirstome į dvi komandas ir per valandą paruošiame vieni kitiems po šventinį pasirodymą. Smagiausia išjudinti tinginius, kurie, kad ir bambėdami, bet imasi užduoties, o po valandėlės jau juokiasi kartu su visais“, - sako Rūta. „Per praėjusias Kalėdas su vyru sugalvojome prablaškyti visus susirinkusius, jau apsnūdusius po skaniausios metų vakarienės. Pasiūlėme pabūti aktoriais. Filmavome neilgą šeimos filmą. Trumpai aptarėme susigalvotus personažus ir su šventėmis susijusį siužetą, kurio linija filmuojant pakrypo visai neplanuota linkme – galutinis rezultatas juokino ekspromtu gimusiais pokštais. Vieningai sutarėme, kad šita pramoga turi tapti kiekvienų mūsų Kalėdų tradicija“, - pasakoja Eglė. Su šypsena ji prisimena ir ankstesnes šventes, kai žaisdavo įvairiausius, pačių sugalvotus ar internete surastus kalėdinius žaidimus. Eglės manymu, žaidimai linksmina ne tik vaikus – labai smagu pažaisti ir tėveliams, ir seneliams. Žaidimus reikia rinktis tokius, kurie tiktų visai kompanijai. Jei yra mažų vaikučių, labiau tiks nesudėtingi – pavyzdžiui, spėjimas, koks daiktas yra kalėdinėje kojinėje ar dovanų dėžutėje. Mažieji nugalėtojai visada apsidžiaugs už teisingą atsakymą gavę nedidelį prizą. Žaidimų surasti, prisiminti ar iš naujo sugalvoti galima įvairiausių. Smagu sekti kalėdinę pasaką, kai visi paeiliui sako po vieną žodį, arba pasiskirsčius komandomis kurti šventinius eilėraštukus. Jei paklaustume močiučių, jos būtinai papasakotų, kokius žaidimus žaisdavo jų laikais. O ir tų pasakojimų besiklausant juk jauku pasėdėti...

 

Gal kažkas prieštaraudamas sakys, kad Kalėdos nėra tinkamas metas kurti laužus pusnyse ir nusijuoks iš pasakojimo apie mergaites, kurios, užuot jaukiai sėdėjusios prie švenčių stalo, eina pasivaikščioti. „Tai daryti galime kiekvieną dieną. Kaip ir žaisti žaidimus“, - pasakys prieštaraujantis. Kitas pridurs, kad gausybe patiekalų ir gėrimų nukrautas stalas bei sielai artima kompanija ir yra pagrindiniai šventės atributai, tad kam vargintis ieškant alternatyvų. Ginčytis čia neverta. Kiekvienas pasirinks tai, kas jam įdomiausia, maloniausia ir arčiausiai širdies. Svarbiausia prisiminti, kad susirenkame ne dėl to, kas ant stalo, o dėl tų, kurie kartu.

 

 Parengė Miglė Ivanauskaitė

 

Komentuok

Free and Commercial Modules by Kasey Moore.