Smaller Default Larger

Laisvei nebūtini sparnai

Ant kalvos tupintis erelis mato neapsakomai didingą platybę, kurioje jis augo, kuri buvo ir yra tikrieji jo namai. Jis grožisi kiekviena gamtos detale, kiekviena gyva žemės būtybe, didžiuojasi toliais, kuriuos matys ir jo vaikai. Kai erelis išskleidžia sparnus, ar jūs bent įsivaizduojate, koks laisvės pojūtis užlieja jo krūtinę? Kiekviena jo plunksna jaučia oro pasipriešinimą, jis akis į akį susiduria su gamtos didybe ir tai leidžia paukščio dvasiai išgyventi palaimą. Jis moka džiaugtis laisve, todėl yra jos vertas. Ar galima tą patį pasakyti apie jo brolį, nuolatos ieškantį problemų ir niurzgantį dėl nesugebėjimo jų išspręsti? Ar jis vertas tos pačios laisvės net tada, kai nemoka ja džiaugtis, jos nesaugo ir dėl jos nekovoja?

Nuo pačių seniausių laikų vieni žmonės turėdavo didesnį pranašumą prieš kitus kovoje dėl maisto, teritorijų, geresnio gyvenimo ar šviesesnės ateities. Noras turėti kuo daugiau atimdavo iš silpnesniųjų tai, kas visais amžiais buvo svarbiausia vertybė – laisvę. Žmonės likdavo be namų, šeimos, maisto ir šiltų rūbų. Sumaištis, pyktis ir nežinia nuolat kamuodavo jų mintis ir jausmus. Žmogaus dvasinio gyvenimo sukaupti turtai atsidurdavo ties išnykimo riba: kažkada patirti malonumai atrodydavo beprasmiai, ryškūs prisiminimai tapdavo juodai balti, o praeityje gyvavusios svajonės – nepasiekiamos. Tačiau, kad ir kokiose siaubingose situacijose beatsirastų žmonės, jų širdyse nuolatos gyvuodavo meilė šeimai, meilė TAUTAI, meilė LAISVEI.

Gyvenime tenka pralaimėti, niekas to neišvengia. Senoliai, protėviai ir tikrieji Lietuvos patriotai patyrė ne vieną nesėkmę kovoje dėl laisvės, tačiau tai yra didelis mūsų  privalumas. Geriau pralaimėti keletą kovų dėl laisvės, nei patirti pralaimėjimą tokioj kovoj, kai nežinai, dėl ko kovoji. Pralietas kraujo lašas, iš skausmo nuriedėjusi ašara, žlugusios svajonės, atimtos gyvybės ir mylimų žmonių netektys – tai kelias, kuriuo ėjo žmonija, tai kelias į Laisvę. Pasaulis padeda tikslą turintiems žmonėms, tik dėl to mes šiandien ir turime nepriklausomą Lietuvą.

,,Amžinas budėjimas yra kaina, kurią reikia mokėti, norint išlaikyti laisvę“, - teigė Airijos oratorius J. Curranas. Mes turime laisvę, tačiau ar ji yra tokia, kokią mums iškovojo protėviai? Ar šiuolaikinis  budėjimas atneš tai, ko mums iš tiesų reikia? Jei tarp mūsų atsirastų nors vienas žmogus iš praeities, jis siektų laisvės visiems, jo budėjimas būtų teisingas. Tačiau dabar, kai kiekvienas siekia tik laisvės sau, kenčiame visi, prarasdami tą ryšį ir bendrumą, kuriuo džiaugėsi prieš mus gyvenę žmonės.

Vis dažniau lietuviai emigruoja į kitas pasaulio šalis, tikėdamiesi gauti tai, ko neranda gimtinėje. Galbūt turtų, prabangių namų, įdomesnių pramogų ar žemesnių kainų. Naujos pažintys, nauja aplinka ir naujas požiūris į gyvenimą - žmones visuomet traukia naujovės, tačiau ar jos atneša tai, ko tikimasi? Lietuvių šeimų vaikai, augdami svetur, tampa svetimi savo tėvų gimtinei. Nors ir turėdami Lietuvos pilietybę, vaikai yra visiškai nepanašūs į bendraamžius, augančius mūsų žemėje. Tam įtakos turi buvimas kitataučių apsuptyje, svetimos tradicijos, užsienietiškos įstaigos, laisvalaikis ir, galiausiai, prarastas noras pažinti Lietuvą. Taigi, palikdami savo tėvynę, mes ją tik niokojame ir niekiname. O juk Laisvė yra iškovota ne tam...

Atrodytų, kad jau galutinai nuvylėme savo protėvius, kad visiškai užmiršome laisvės malonę, kad nebemokame jos vertinti, kad nedrįstume dėl jos kovoti ir mirti. Taip yra dabar, tačiau mes turime ateitį. Vertėtų pradėti nuo paties savęs, savo šeimos ir draugų. Išmokę džiaugtis ir saugoti laisvę, suprastume tikrąją jos vertę. Džiugu, jog neišgyvename karo, nesiaučia baisi maro epidemija ir per prievartą niekas netremia į Sibirą. Laikas davė mums privalumą – nereikia ginklų ir keršto, kad apgintume laisvę. Užtektų to, jei dėl jos kovotume žodžiais, jos didybės ugnį jaustume rusenančią savose širdyse ir visa tai perduotume iš kartos į kartą. Jei gintume ateitį, mes apsaugotume ne vakarykštę dieną, o rytojų. Mūsų praeitis galėtų mumis didžiuotis, o mes didžiuotumėmės Lietuvos ateitimi.

 

,,Istorija yra gyvas, nenutrūkstantis procesas, ir tai, kas buvo, įvyko - neturi galutinės, užbaigtos prasmės, o tęsiasi ir vyksta mumyse. Šiandien. Dabar ir visados“, - tvirtino poetas J. Marcinkevičius. Laisvė yra svarbi istorijos dalis, ji tęsiasi ir vyksta mumyse, tik ją užgožiame banalybėmis. Bet tik jos dėka mes kaip išdidusis erelis galime jausti palaimą. Nors ir neturėdami sparnų, galime ištiesti rankas ir mėgautis laisve taip, kaip tai daro paukščiai. Išmokę laisvę ginti, saugoti, mylėti ir branginti, būsime jos verti.

 

Brigita Fedorčak

 

Komentuok

Free and Commercial Modules by Kasey Moore.