Smaller Default Larger

Šv. Velykos – Kristaus prisikėlimo ir gamtos atbudimo šventė

Didžiosios savaitės prasmė

„Aš esu su jumis per visas dienas, iki pasaulio pabaigos.“ (Mt.28,20)

Mirė žmogus. Danguje Dievas pasisodina šalia ir rodo žmogui jo gyvenimo kelią: „Matai, visada buvau su tavim“.

Ir tikrai: kelyje žmogus mato dvejus pėdsakus. Tačiau vienoje vietoje lieka viena pora pėdų. Priekaištauja žmogus: „Tai buvo sunkiausi gyvenimo metai, pilni nevilties, baimės, kančios beprasmybės, nes Tu mane palikai“.

„Tai – ne tavo pėdos. Kai tau buvo nepakeliamai sunku, aš paėmiau tave ant rankų ir nešiau, tik tu nesiglaudei prie manęs, o blaškeisi ir stengeisi ištrūkti. Būtum glaudęsis – būtum atradęs ir paguodą, ir ramybę, ir savo kančių prasmę“, - atsakė jam Dievas.

Ruošdamiesi didžiausiai krikščionių šventei – Šventoms Velykoms, ketvirtadienį tikintieji pradeda Didįjį tridienį – iki šeštadienio vakaro paminės didžiuosius tikėjimo slėpinius, apmąstys Kristaus kančią. Mažiau religingi, kaip ir kasmet, švarins namus ar kitaip ruošis Šv. Velykoms.

Didysis ketvirtadienis – paskutinės vakarienės paminėjimo diena. Tai pirmoji Kristaus kančios diena – skausmingas Kristaus atsisveikinimas su pačiais artimiausiais  žmonėmis.

Didysis penktadienis – Jėzaus kančios ir mirties ant kryžiaus diena. Jis kentėjo už mus, savo kančia ir mirtimi ant kryžiaus tikėjosi patraukti visus prie savęs. Tad kiekvienas pamąstykime: ar aš esu tas, kuris vertas Kristaus begalinės meilės, ar aš esu vienas iš patrauktųjų ir ką dar turėčiau padaryti, kad būčiau vertas viso šito?

Didysis šeštadienis yra tylos diena. Bažnyčia kartu su Marija laukia Viešpaties prisikėlimo. Kiekvieno iš mūsų gyvenimuose yra buvę tamsių ir ūkanotų tylos dienų, lydimų jausmo, jog viskas prarasta. Tokia diena buvo ir Didysis šeštadienis, kai Kristaus mokiniams atrodė, jog liko tik kapo tamsa, jog viskas nepataisomai griuvo. Tačiau Didžiojo šeštadienio tamsa buvo nugalėta. Mes, išgyvendami savo asmeninius „didžiuosius šeštadienius“, turime tai atsiminti ir iš to semtis vilties.

Didysis šeštadienis baigiasi Šv. Velykų naktimi. Didįjį šeštadienį bažnyčioje šventinamas vanduo, o šventoriuje – ugnis, kurią parsinešus, reikia apeiti aplink namus, kad negandos išbėgiotų. Šventintu vandeniu šlakstydavo namus nuo perkūnijos, laukus – kad geras derlius būtų. Tą dieną visa šeimyna sėda dažyti kiaušinių, šeimininkės kepa pyragus. Beje, jei tą dieną vėjas pūs iš vakarų, ateinanti vasara bus lietinga, jei iš pietų – bus šilta.

 

Seniau ir šiandien

Ankstų rytmetį, tekant saulei, prasideda Prisikėlimo pamaldos.

ŠV. VELYKOS – viena pagrindinių krikščionių švenčių. Turtingi ir jų liaudiškieji papročiai.

Gedimino kalno papėdėje archeologų surasti iš kaulo ir molio padaryti kiaušiniai rodo, kad Lietuvoje margučių marginimas buvo žinomas jau XIII a. Margučius pirmojoje lietuviškoje knygoje 1547 m. minėjo M. Mažvydas.

Kiaušinius dažė dideli ir maži, pasiturintys ir vargšai. Dažė viena spalva, margino dėmėmis, išrašydavo vašku, skutinėjo. Meniškiausi – raštuoti margučiai. Raštus ant pašildyto kiaušinio išrašydavo vašku mediniu pagaliuku arba smeigtuko galvute. Iš pailgo lašo ar lapelio formos brūkšnelių sudaromos rūtų šakelės, saulutės, žvaigždutės, žalčiukai. Ypač dažna saulutė – raštai jungiami taškais ir vingeliais. Kiekvienas kaimas netgi turėjo savo geriausias margintojas.

Išrašytus margučius nardindavo į dažus. Iki XX a. pradžios dažus virdavo iš svogūnų lukštų, beržo lapų, šieno pakratų, ąžuolo bei juodalksnio žievės. Išimtus iš dažų kiaušinius merkdavo į karštą vandenį arba dėdavo į krosnį, kad atitirptų vaškas.

Daugelis tautų tikėjo kiaušinių, dar labiau – margučių, paslaptinga galia. Šeimininkė, pirmą kartą pavasarį išgindama iš tvarto gyvulius, padėdavo ant slenksčio kiaušinį, kad gyvulių ūkis būtų sėkmingas. Varydamas pirmąją vagą, artojas užardavo kiaušinį.

Šv. Velykų rytą dar mūsų šimtmečio pradžioje specialiose pintinėse nešdavo į bažnyčią šventinti valgius ir margučius. Vos pasibaigus pamaldoms ir kunigui pašventinus valgius, visi skubėdavo namo. Pirmasis Velykų valgis – margutis. Kuris kaimynas pirmasis sėsdavo už stalo ir sumušdavo margutį, tas visą vasarą eidavo sodžiuje pirmutinis su darbais, o rudenį pirmas užbaigdavo.

 

Pavasariškos linksmybės

Linksmiausias Velykų žaidimas – margučių ridenimas. Dažniausiai jį žaidžia vaikai. Laimi tas, kuris surenka daugiausia margučių. Jei kieno paleistas kiaušinis kliudys kitą, tai galės jį pasiimti.

Reikia pasiruošti lovelį, didesnę medžio žievę arba paprasčiausiai ridenti nuo kalniuko.

Kaip sėkmingai pataikyti:

  • Jei margutis nuriedėjo tiesiai, leisk kuo apvalesnį kiaušinį ir pataikysi;
  • Jei kiaušinis nuriedėjo į šoną, ieškok smailiagalio margučio;
  • Jei ridensi smailiuoju galu į kairę, margutis riedėdamas ir pasuks į kairę;
  • Jei leisi smailiuoju galu į dešinę, margutis ir pasuks į dešinę.

Laimės tas, kuris atsineš įvairių formų (smailesnių, bukesnių, apvalesnių, didesnių ir mažesnių) margučių ir žinos, kurį ir kaip reikia paridenti, kad pasigirstų pergalingasis „takšt”. Tas, kurio kiaušinis nuriedėdavo toliausiai, ne tik buvo laikomas nugalėtoju, bet ir laimingu žmogumi, kuriam viskas sekasi. Tačiau didžiausias laimėjimas – noras būti kartu, kurio neįveikia nei laikas, nei atstumai.

Visoje Lietuvoje seniau per Velykas eidavo lalauninkai, linkėdami valstiečiams laimės, o merginoms ištekėti. Jų žodžiai tegul būna palinkėjimai ir Jums Šventų Velykų proga:

„Mes palinkėsim Jums daug gero:

Kad karvės garsiai nebliautų,

O šeimininkė daug gero pieno gautų;

Kad vištos daug kiaušinių dėtų,

Daug daug viščiukų priperėtų;

O dukrelės už gerų vyrų ištekėtų,

O jei jau ištekėjo, gražių anūkų palinkėsim!

Ir šeimininkams – daug geros sveikatos!”

 

Parengė Ligita Šoliūnienė

 

Komentuok

Free and Commercial Modules by Kasey Moore.