Smaller Default Larger

Leiskime vaikui ieškoti savojo stiliaus

Diana Rūta Stankevičienė – viena tituluočiausių vaikų mados kūrėjų Lietuvoje, jos kolekcijos nuolat pelno diplomus respublikiniuose ir tarptautiniuose vaikų mados konkursuose. Dizainerė kūrė sceninį įvaizdį grupėms „Saulės vaikai“, „Cacos“, dirbo su grupe „Linksmasis Do“, šokio teatru „Gijelė“. Su ja kalbamės apie vaikų, paauglių madą bei tėvų įtaką stiliaus ugdymui.

 

Kas paskatino kurti kolekcijas vaikams? Juk rūbai mažiesiems greičiausiai nėra tokie paklausūs, kaip, pavyzdžiui, šventinės suknelės moterims...

Noras kurti vaikams kilo augant kartu su savo atžalomis (dizainerė augina 2 sūnus – aut. pastaba). Bendraudama su mažaisiais ir siūdama sukneles mergaitėms, save realizavau 100 procentų. Džiaugiuosi šiuo kūrybiniu savo periodu. Drabužių kūrimas vaikams reikalauja kitokio įdirbio. Pavyzdžiui, moterims gali sukurti penkias juodas sukneles, ir visos jos bus elegantiškos. O vaikiškas rūbas – kiekvienas turi būti išskirtinis. Mažųjų emocijos, akių spindesys, pamačius jiems kurtą drabužėlį, neprilygsta niekam. Manau, kad nėra dėkingesnio kliento kaip vaikas. 10 metų bendraudama su Jūratės Miliauskaitės mažaisiais dainininkais, supratau, kad ir dainos su pirmąkart vilkima apranga atliekamos žymiai skambiau. Žinoma, toks kūrybinis procesas užtrunka daug ilgiau – turi apmąstyti, kad rūbas vaikui būtų patogus, atitinkantis figūrą, su juo gerai jaustųsi, nes kitaip to rūbo niekada nebesirengs.

 

Kaip manote, kokios spalvos turėtų dominuoti vaikiškoje aprangoje? Ar reikėtų nuo mažens vaikus rengti spalvotais drabužėliais? O gal, anot kai kurių mamų, rinktis tamsesnius, ant kurių mažiau matosi vaikiškų išdaigų pėdsakai?

Spalva – mūsų būsenos atspindys, savęs išraiška. Saugusieji galbūt „slepiasi“ už spalvos. Tamsius drabužius renkasi ir paaugliai, nenorėdami išsiskirti iš daugumos, būti mažiau pastebimi. Mažesnieji, atspindėdami savo temperamentą, renkasi ryškias, blizgias spalvas. Štai mažų mergaičių (beje, ir mamų) mėgiama rožinė spalva – tai besąlygiška meilė sau. Jei vaikai renkasi šią spalvą – viskas su jais yra gerai, tegu ja ir puošiasi. Aišku, apie praktiškumą tėvai galvoja dažnai. Tačiau svarbiausias jiems turėtų būti vaikas ir jo poreikiai: kad jam rūbas patiktų, būtų mėgiamas, kad jį norėtų vilkėti. Taigi vertėtų dažniau atsižvelgti į vaiko skonį, pasirinkimą. Juk apranga – tai antra oda, tad ji turėtų būti itin patogi. Bardamiesi dėl išteptų drabužėlių tėvai varžo vaiko laisvę – juk jie turėtų džiaugtis, kad jų atžala juda, žaidžia, o ne sėdi kamputyje. Žaidžiant smėlio dėžėje ar voliojantis ant žolytės veikia visi refleksai, juk tada mažieji ne knapso prie televizoriaus, o susipažįsta su gamta, atranda pažinimo džiaugsmą.

 

Stebint mažuosius, susidaro įspūdis, kad tėveliai, rengdami vaikus, susiskirsto į dvi grupes. Vieni jų itin domisi mada, tad jų atžalos kartais tampa nebe vaikiško, o saugusiųjų pasaulio sumažintomis kopijomis. Tuomet dėl itin madingų, tačiau nepatogių, rūbų vaikas jaučiasi suvaržytas ar netgi atrodantis neįprastai. Tampa bendraamžių pašaipų objektu. Antrieji gi apskritai mano, kad kreipti dėmesį į vaikišką madą yra absurdas. „Tegu džiaugiasi, kad nors kažką turi apsirengti“, - atšauna. Kaip surasti tą protingą viduriuką ir kas naudingiausia vaikui?

Vaikiškumo mūsų aplinkoje lieka vis mažiau. Pastebiu, kaip tėvai savo vaikus nuo mažens skatina dainuoti, demonstruoti madas, šokti, visai nekreipdami dėmesio, kad jų atžalai tai visai neįdomu. Ta veikla dažniausiai – neišsipildžiusi tėvų svajonė. Labai svarbu skatinti paties vaiko asmenybės tobulėjimą: rinktis mėgiamą užsiėmimą, vilkėti jam mielus drabužius. Veskitės juos į parduotuvę, tarkitės, kartu apžiūrėkite. Žinoma, visai nebūtina šokti pagal mažųjų dūdelę ir pirkti ko tik jis užsigeidžia – reikia mokėti tinkama linkme pakreipti vaiko norus, tačiau jų paisyti būtina. Juk taip formuojasi jo charakteris, stiliaus suvokimas, negalima užgožti jo asmenybės, o kaip tik leisti jai vystytis. Tėvai, išklausę vaiko norus ir paaiškinę, ką išgali jam nupirkti, o ko – ne, skatina mąstyti, rinktis, taupyti bei moko tai daryti ateityje savarankiškai.

 

Vaikams augant, keičiasi ir stiliai, formuojasi jų grožio suvokimas. Tačiau paauglių išvaizda dažnai tampa stiliumi, kurį galime įvardinti kaip „Nesvarbu ar tinka, bet man patinka“. Kas galėtų padėti joms susivokti mados pasaulyje ir atrasti savąjį stilių?

Paauglių rengimosi stilius – vidinė jų išraiška, vienas iš savęs realizavimo būdų. Tuo metu vyksta hormonų audros, maištaujama ir vidumi, ir išore. Jaunuolis turi pabandyti – apsirengti ir pajausti, ar jam tai artima, nesvarbu, kaip atrodo aplinkiniams. Bandydami, ieškodami, jie mokosi rasti savą stilių. Juk tai – savęs ieškojimo periodas. Žmogus su rūbu turi gerai jaustis, patraukliai atrodyti, tad tegu ir pabando. Manau, kad paauglystė – pats metas ieškoti. Sakyčiau, nenormalu, kai moteris, sulaukusi 30-ties metų, pabando rengtis jaunatviškais rūbais ir atrodo gana juokingai. Tegu viskas vyksta natūraliai, reikiamu laiku. Šiuolaikinėje madoje akcentuojama asmenybė, tad jaunimas ieškojimų kelyje suranda tai, kas tinkama tik jam. „Nebijok išsiskirti iš minios, nes tai pagerina bendrą vaizdą“, - esu girdėjusi sakant. To palinkėčiau ir bręstančiam jaunimui.

 

Daugelis tėvų skundžiasi, kad kokybiški ir patraukliai atrodantys drabužėliai mūsų šalyje yra itin brangūs. Patarkite, kaip pigiai, bet gražiai ir stilingai aprėdyti mūsų mažuosius?

Mūsų mamos yra sumanios ir randa būdų pataupyti – jei jos nori gražių rūbelių mažesne kaina, tai ir prekybos centrų nuolaidas seka, ir mainosi išaugtais drabužiais tarpusavyje. Tiesiog reikia atrasti savąjį variantą – vienos taisyklės nėra. Brangi apranga – tai, manau, ne verslininkų išmislas. Tiesiog jai keliama daugiau reikalavimų nei suaugusiųjų. Mokykime vaikus naudoti aksesuarus – juk prie tų pačių rūbelių derinant skirtingus papuošalus, vaizdas gali būti visiškai skirtingas.

 

Kalbėjosi Ligita Šoliūnienė

Komentuok

Free and Commercial Modules by Kasey Moore.