Smaller Default Larger

J.Miškinytė. Diena, kai netenkate savo vaikų

Gegužės 21 dieną Seimas svarstys Vaiko teisių apsaugos įstatymo pataisas. Žmones, kurie perskaitė Socialdemokratų partijos atstovės Rimantės Šalaševičiūtės bei „Tvarkos ir teisingumo“ narės Onutės Valiukevičiūtės siūlymus ir ėmė piktintis, socialdemokratė Giedrė Purvaneckienė apšaukė „susivienijusiais smurtautojais“.

Jeigu ne piliečių akylumas, pataisos būtų prastumtos nė pelytei nesukrebždėjus. Visuomenės informuoti nesiteikta, nors šie įstatymo pakeitimai liečia arba ateityje gali liesti kiekvieną žmogų.  Kai yla išlindo iš maišo, prasidėjo propagandinis kadrilis, kurio pagrindinė melodija – „Vaikų mušti negalima“. Nors mums kasdien kalama į galvą, kad esame išskirtinai smurtinga tauta, kurioje net per 50 proc. tėvų lupa savo vaikus, asmeniškai aš užauginau savuosius be diržo ir savo aplinkoje nepažįstu nė vieno tėvo, kuris šitaip auklėtų savo atžalas.

Neišvengiamomis tapusiose viešose diskusijose pataisų entuziastai kukliai nutyli, kad vaikų ir dabar negalima mušti, kad vaikų teisių tarnybų specialistai ir iki šiol galėjo ateiti pas smurtaujančias šeimas ir paimti skriaudžiamus mažuosius. Kodėl tai nebuvo daroma, kodėl kai kuriems degradavusiems sadistams leista daužyti vaikus net iki jų mirties? Tačiau nesusitvarkius net su lengvai atpažįstamu fiziniu smurtu, griebiamasi pažaboti ganėtinai abstrakčias psichologinę ir emocinę prievartą, potencialią žalą vaiko išlikimui, vystymuisi ir orumui – būtent tokia terminologija žongliruojama pataisose.

Ką šios miglotos sąvokos reiškia, kiek teko girdėti, nesugebėjo rišliai paaiškinti net pačios pataisų autorės. Tačiau tėvams, kurie teiravosi, ar reikalavimai vaikui ruošti pamokas, suplauti indus, nekiurksoti kiaurą dieną prie kompiuterio ir pan. nebus traktuojami kaip psichologinė prievarta, o melagingi skundai nesugriaus šeimų, jos žada, kad vaikų atimti atvykusios tarnybos vadovausis sveiku protu ir ragino labiau jomis pasitikėti.

Sveikas protas – ne profesija, o minimomis tarnybomis tikrai neketinu aklai pasitikėti, kaip ir organizacijomis, kurios tveria nesveikomis represijomis pagrįstus teisės aktus. Kodėl turėčiau pasitikėti vaikų teisių tarnybos darbuotoja, kurios supratimas apie tai, kas yra prievarta, o kas – auklėjimas, gali nuo manojo skirtis kaip diena nuo nakties? Štai Norvegijoje devynmetę lenkaitę „sveiko proto“ tarnyba pagrobė tiesiai iš mokyklos, mat ši atrodė… liūdna. Ji iš tiesų buvo susikrimtusi ir susimąsčiusi, nes sunkiai sirgo jos Lenkijoje likusi mylima močiutė. Jei ne privatus detektyvas Kšyštofas Rutkovskis (Krzysztof Rutkowski), aptikęs mergaitę naujų globėjų šeimoje ir ją išvadavęs iš nelaisvės, tėvai savo dukters tikriausiai niekada nebebūtų pamatę. Vaikas patyrė didelį stresą, o štai akimoju išgarsėjęs detektyvas apsirūpino darbu – netrukus jam teko gelbėti analogiškai pagrobtą ir svetimoje šeimoje įtaisytą rusą berniuką.

Nekvepia man sveiku protu ir Jungtinių Tautų Organizacija, į kurią veda šių pataisų šaknys ir kurios vardą pas mus mėgstama kartoti kone kaip Dievo – argi ne jos ekspertai rekomendavo Lietuvai naikinti gyvybės langelius kaip viduramžių atgyveną, mat ten palikti kūdikiai netenka teisės žinoti, kas yra jų tėvai? Išeitų, tuomet geriau tegul apskritai negyvena.

O kur pasideda sveikas protas, kai mokyklose vaikai verčiami pildyti vardines anketas, kuriose be savo savijautos mokykloje, mokytojų darbo kokybės įvertinimo prikaišiota klausimų apie tėvų išsilavinimą, vaikui duodamų kišenpinigių dydį ir netgi virtuvės įrangą? Tokį klausimyną turėjo pildyti mano pačios aštuntokas, ir jam teko atsakyti, ar namuose yra indaplovė. Kai pasidomėjau, kiek paplitusios tokios keistos anketos, paaiškėjo, kad visoje Lietuvoje. Viena mama prisiminė bene įdomiausią ketvirtokėliams užduodamą klausimą – kas iš bendraklasių tėvų vartoja alkoholį ar narkotikus?

Toks antiįstatymiškas šeimų šnipinėjimas  man darniai susišaukia su teikiamomis įstatymo pataisomis. Abu šiuos recidyvus sieja dar neregėtas valstybės kišimasis ten, kur brautis be pakvietimo iki šiol buvo neįprasta ir nemandagu – į šeimą. Ją bandoma paversti potencialiai pavojinga vieta vaikui, net jeigu čia jo niekas nemuša – o gal indaplovės neišgalintys įsigyti tėvai verčia savo atžalas plauti indus rankomis? Išnaudojimas! Beje, ši sąvoka taip pat figūruoja siūlomose įstatymo pataisose.

Prieš sėsdama prie šio teksto skyriau nemažai laiko išsiaiškinti, kas dedasi kai kuriose kitose valstybėse su vaikų teisių apsauga ir ko vertos siaubo istorijos apie vaikų atiminėjimą iš šeimų, tapatybės pakeitimą ir greitą įvaikinimą. Tai vyksta, ir apie tai Vakaruose pasakoja ne kokie nors menkai patikimi mėgėjiški jotubės filmukai, bet solidūs žurnalistiniai tyrimai, dokumentiniai filmai, diskusijų laidos, apie šią aštrėjančią problemą pasisako teisininkai.

Faktų yra tiesiog per daug, kad galėtum nurašyti juos vienos – nukentėjusiosios – pusės nuomonei ar „vis dar pasitaikantiems nesklandumams“. Analizuojant jie sugula į sustyguotą kontrolės ir prievartos sistemą, todėl niekaip nesutinku  su G.Purvaneckienės pasiūlymu laikyti tai tik „keliomis socialinių darbuotojų klaidomis“. Dėl kelių klaidelių (nors ir jos reiškia sumaitotus šeimų likimus) nesikurtų tėvų pasipriešinimo organizacijos, nebūtų protestuojama tėvų mitinguose, kaip tai vyko gegužės 3 d. Norvegijos mieste Trondheime. Beje, liepą analogiškas tėvų protesto renginys organizuojamas Londone. Rusijos Uljanovsko mieste, kuriam teko nelaimė tapti šio karo pries šeimą eksperimentiniu poligonu, protestuojantys žmonės piktinosi mokyklose pastatytomis specialiomis dėžėmis, į kurias vaikai galėjo įmesti savo skundus dėl tėvų ir mokytojų. Jos buvo pramintos Pavliko Morozovo vardo dėžėmis.

Kitaip tariant, mums meluojama, tą melą dangstant kovos su diržu skraiste, ir tai gan sėkmingai klaidina dalį visuomenės – na, kas gi pritars vaiko lupimui? Bet štai Jungtinėje Karalystėje pasiektas savotiškas rekordas, kuomet mamos ir jos pieno neteko vos dienos naujagimis, pareigūnų išplėštas iš tėvų glėbio. Oficialiai įvardinta priežastis – possible future emotional harm. Net ir anglų kalbos nereikia mokėti, kad suprastum, kiek bendro ši priežastis turi su smurtu. Užtat ji turi labai daug bendro su mūsiškių įstatymo pataisų nuostata apie „potencialią žalą vaiko išlikimui, vystymuisi ir orumui“.  Akivaizdu, iš kur pastaroji nusirašyta.

O norvegiška statistika paneigia mums sekamas  pasakas apie tą visuotinio teisingumo ir vaikų gerovės šalį. Dar baisiau – statistiniai duomenys leistų įtarti šią valstybę esant pilną smurto. 2007 m. čia buvo svetimųjų globai atiduoti 7 709 tūkst. vaikų. Kasmet augdamas šis rodiklis 2011 m. pasiekė 8 485 vaikus.  Į šiuos skaičius nepatenka laikinai ne namų aplinkoje apgyvendinti vaikai – pridėjus ir juos iš tėvų atimtų vaikų kiekis dar šiurpiau padidėja. Per penkerius metus valstybė konfiskavo 61 tūkst. vaikų, iš kurių 40 tūkst. nebebuvo grąžinti savo šeimoms. Argi ne įspūdinga, turint omenyje, kad Norvegijoje gyvena tik kiek per 4,5 mln.gyventojų?

Ši statistika liudija, kokį pagreitį ir mastą įgavęs vaikų atiminėjimas iš šeimos. Jie atiduodami ne artimiausiai aplinkai – giminei, bendruomenei, bet visiškai svetimiems žmonėms. Ta pati beširdystė numatyta ir mums. Vaikai paimami be teismo sprendimo, situaciją paliekant vietoje įvertinti „sveikam protui“. Paskui vaiko likimą sprendžia slapti teismai. Tokio teismo užuomazgas galima įžvelgti – o sutapime! – taipogi R.Šalaševičiūtės kartu su I.Šiauliene pasiūlyme bausti už neviešo teismo posėdžio medžiagos paskelbimą. Šios Baudžiamojo kodekso pataisos pirminiu siūlytoju ir rengėju įvardijama vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstaiga… Ir jau visiškai, žinoma, atsitiktinai Liberalų sąjūdžio frakcijos narė D.Teišerskytė tuo pat metu pasiūlo mokėti išmokas ne tik globojamiems, bet ir įvaikintiems vaikams.

Skandinavijos šalių žmogaus teisių komiteto vadovė teisininkė Rubi Harold-Llaeson (Ruby Harrold-Claesson) Lenkijos žiniasklaidai taip paaiškino šį maro mastais per pasaulį plintantį reiškinį: „Dažniausiai kalba eina apie verslą. Žmonės, kurie atima vaikus, socialinių tarnybų darbuotojai, gauna valstybės dotacijas. Kuo daugiau vaikų, tuo daugiau pinigų. Jie dažniausiai patalpinami pas globėjus, kurie draugauja arba giminiuojasi su asmenimis, sprendžiančiais vaiko konfiskavimo klausimą. Tai paprasčiausia prekyba vaikais. Dauguma pakaitinių šeimų priima vaikus, nes jiems už tai gerai mokama. Niekam nerūpi vaiko psichinės ir fizinės kančios“.

Ir pas mus iš pataisas teikiančių ir jas palaikančių asmenų tarp gausių tiradų apie kovą su diržu nieko negirdėti apie iš šeimos išplėšto vaiko išgyvenimus ir apie jau nebe potencialią, bet realią  žalą vaiko vystymuisi ir orumui. Negirdėti ir apie būsimųjų atiminėtojų atsakomybę už „pavienes klaidas“. O juk jeigu ši prieš šeimą užsimojusi smurto mašina bus įdiegta ir Lietuvoje, kada nors vis tiek teks atsiprašyti savo žmonių, kaip tai jau padarė Šveicarija, Australija. Juo sunkiau bus išsisukti nuo atsakomybės šalyje, kur, pagal sociologines apklausas, šeima ir vyrams, ir moterims vis dar išlieka svarbiausia vertybė.

 

Komentuok

Free and Commercial Modules by Kasey Moore.