Smaller Default Larger

Žindymas - asmenybės žadinimas

Bendravimo mokykla

Žin­dy­mas – tai su­bti­lus bend­ra­vi­mas su kū­di­kiu, nuo­sek­laus vai­ko ruo­ši­mo gy­ven­ti tarp žmo­nių pra­džia. Mū­sų pro­tė­viai tai va­di­no „ža­di­ni­mu“. Mai­ti­nant kū­di­kį krū­ti­mi yra ža­di­na­mi - stimuliuojami vi­si pen­ki  ge­ram fi­zi­niam, pro­ti­niam ir emo­ci­niam vai­ko vys­ty­mui­si bū­ti­ni ju­ti­mai: re­gė­ji­mas, klau­sa, uos­lė, sko­nis ir ly­tė­ji­mas.

Pirmiausia žin­dy­mas sąlygoja ge­rą są­vei­ką tarp mo­ti­nos ir kū­di­kio. Nau­ja­gi­mio re­gė­ji­mas dar ne­la­bai ašt­rus. Žvilgs­nį jis sutelkia maž­daug 30 cm at­stu­mu – kaip tik toks nuo­to­lis bū­na tarp kū­di­kio akių ir mo­ti­nos vei­do, kai jis lai­ko­mas krū­ties ly­gy­je. Taigi žin­domas kū­di­kis gali akimis tyrinėti mamos vei­dą ir nuo­tai­kas, jas susieti su balsu, ku­rį iš­moks­ta at­skir­ti nuo dau­gy­bės ki­tų pa­sau­lio gar­sų. 

Švel­niai lai­ko­mas ir glos­to­mas, ir tuo pa­čiu at­sa­ky­da­mas, kū­di­kis pa­ti­ria glau­daus ry­šio ga­lią. Mai­ti­ni­mas krū­ti­mi už­tik­ri­na, kad kū­di­kis yra lie­čia­mas, daž­niau pai­ma­mas ant ran­kų, pa­glos­to­mas ir pri­glau­džia­mas. Krū­ties juk ne­pa­lik­si kaip bu­te­liu­ko, įsta­ty­to kū­di­kiui į bur­ną, ir nei­šei­si „svar­bes­nių dar­bų dirb­ti“. Mai­ti­nant dirb­ti­nai iš bu­te­liu­ko, kū­niš­kas kon­tak­tas neiš­ven­gia­mai nyks­ta.

Jutimų ir jaus­mų pa­tir­tis la­bai svar­bi ir mo­ti­nys­tės bran­dai. Su kū­di­kiu nuo­lat bū­nan­ti mo­ti­na la­biau su­pran­ta jo el­ge­sį. Ste­bė­da­ma vai­ko kvė­pa­vi­mo rit­mą, mie­go po­bū­dį, vei­do iš­raiš­kas, gir­dė­da­ma verks­mą, at­pa­žįs­ta al­kio, skaus­mo ir ne­ri­mo niuan­sus. Pa­gal tuos po­žy­mius, tar­si kū­di­kio jai siun­čia­mus ženk­lus, mo­ti­na iš­moks­ta su­pras­ti kū­di­kio po­rei­kius.

Ir aukš­tes­nės emo­ci­jos, kaip, pa­vyz­džiui, mei­lė, taip pat for­muo­sis ju­ti­mais gau­tos in­for­ma­ci­jos pa­grin­du. Vai­ko mei­lė mo­ti­nai. Beje, taip pat ir mo­ti­nos mei­lė vai­kui.

 

Saugus, todėl drąsus

Ar­tu­mas su mo­ti­na, ku­rios tas pa­ts šir­dies pla­ki­mas liū­lia­vo dar įsčio­se, su­tei­kia ir kū­no ši­lu­mą, ir sau­gu­mo jaus­mą, be ga­lo svar­bų ma­žam, ne­ga­lin­čiam sa­vęs ap­gin­ti kū­di­kė­liui. Sau­gu­mą, ža­di­nan­tį do­mė­ji­mą­si pa­sau­liu, drą­siai žvel­giant į jį iš my­lin­čio žmo­gaus glė­bio. Nuo to kaip pir­mai­siais gy­ve­ni­mo me­tais pa­ten­ki­na­mas kū­di­kio fi­zi­nio sau­gu­mo jaus­mas, pri­klau­so ir to­les­nis vai­ko pa­si­ti­kė­ji­mas ar ne­pa­si­ti­kė­ji­mas jį su­pan­čia ap­lin­ka. Pa­si­ti­kė­ji­mas – tai drą­sa ir veik­lu­mas ei­nant pir­myn, o ne­pa­si­ti­kė­ji­mas – bai­mė ir nuo­la­ti­nė gy­ny­ba.

Kū­di­kio po­rei­kis bū­ti gre­ta mo­ti­nos tiek pat svar­bus, kaip ir no­ras val­gy­ti.

Kur nors ei­da­ma mo­ti­na ga­li kū­di­kį ne­štis kar­tu – ant ran­kų ar spe­cia­lio­je ne­šiok­lė­je. Mū­sų pro­pro­tė­vių gam­to­je ai­niai žmog­bež­džio­nės to­kių prie­tai­sų pa­si­da­ry­ti ne­mo­ka. Ta­čiau juos at­sto­ja gau­ruo­ta oda, į ku­rią ne­ša­mas ma­žy­lis įsi­kim­ba. Tą grie­bi­mo ref­lek­są tu­ri ir žmo­gaus nau­ja­gi­mis, tik­tai ne­nau­do­ja­mas jis ne­tru­kus iš­blės­ta.

Dar vie­nas žin­dy­mo pri­va­lu­mas – dau­gy­bė įspū­džių, ku­riuos vai­kas pa­ti­ria vi­sur bū­da­mas ir ke­liau­da­mas drau­ge su sa­vo ma­ma (su abiem tė­vais – dar ge­riau) ir ku­riuos jis prii­ma drą­siai, su pa­si­ti­kė­ji­mu, nes vi­sa­da jau­čia­si sau­giai. Ne­kils pa­gun­da ma­žy­lio pa­lik­ti pri­žiū­rė­ti ki­tiems, drau­gams ar gi­mi­nai­čiams, o ir jie ne­ga­lės to rei­ka­lau­ti, nes prie­žas­tis rimta: ma­žy­lis žin­do­mas ir pri­va­lo bū­ti su ma­ma. Vai­kas ne­tam­pa ant­ra­rū­še as­me­ny­be, pri­klau­san­čia nuo ap­lin­ky­bių ir ki­tų žmo­nių įgei­džių.

 

Paklusti ar vadovauti?

Ma­žo vai­ko el­ge­siui svar­biau­sią reikš­mę tu­ri mo­ti­nos el­ge­sys su juo. Jei­gu išal­kus ar dėl ki­tko ne­ri­mau­jant mo­ti­na at­si­lie­pia ne­dels­da­ma, kūdikis jau­čia­si esąs veiks­nus ir reikš­min­gas – į jo sig­na­lus rea­guo­ja­ma taip, kaip jis to no­rė­jo. Tai jam su­tei­kia ir sa­vo­tiš­ką ga­lios ar­ba įta­kin­gu­mo po­jū­tį. Juk ne­no­rė­tu­mė­te, kad jū­sų vai­kas užaug­tų vien tik pa­klus­nus ki­tų už­gai­dų vyk­dy­to­jas, be sa­vo ini­cia­ty­vos ir lais­vos va­lios pa­grin­dų? Vi­suo­me­nės bū­vio nor­mas ir įsta­ty­mus jis su­spės iš­mok­ti ir vė­liau, o štai pri­gim­tas verž­lu­mas ak­ty­viai siek­ti sa­vo tiks­lo jau ga­li ir iš­blės­ti, jei­gu nuo pat pir­mų­jų gy­ve­ni­mo die­nų jam lei­džia­ma tik pa­klus­ti ir kant­riai lauk­ti.

Jei­gu kū­di­kis mai­ti­na­mas iš bu­te­liu­ko, at­sa­kas į vai­ko al­kio sig­na­lą yra ne­nor­ma­lus. Mai­tin­to­jas dė­me­sį su­tel­kia ne į pa­tį pa­gal­bos be­si­šau­kian­tį alkaną vai­ką, o į bu­te­liu­ką (į ku­rį dar rei­kia su­pil­ti mi­ši­nį, ku­rį dar rei­kia pa­ruoš­ti ir pa­šil­dy­ti...). O jei­gu dar lai­ko­ma­si maitimo valandų re­ži­mo, žiū­ri­ma į laik­ro­dį ir tik­ra­sis kū­di­kio po­rei­kis gau­ti mais­to ne­ten­ki­na­mas, bet ban­do­ma jį ki­tais bū­dais nu­til­dy­ti, nes „dar ne lai­kas val­gy­ti“? To­kiai si­tua­ci­jai kar­to­jan­tis, vai­kui be­lie­ka įsi­ti­kin­ti, jog jis yra vi­sai ne­reikš­min­ga fi­gū­ra šia­me pa­sau­ly­je. Ma­žy­liai, ku­rių no­rų nie­kas ne­pai­so, ne­re­tai pra­ran­da tą im­pul­są, ku­ris ver­čia žmo­gų ko­vo­ti už gy­ve­ni­mą.

 

Charakterio pamatai

Žin­dant kū­di­kį ta­da, kai jis pa­ts to no­ri, pa­ten­ki­na­mi vai­ko po­rei­kiai ir jis bū­na ak­ty­vus bei ryž­tin­gas, siek­da­mas sa­vojo tiks­lo: al­kio nu­ra­mi­ni­mo, mo­ti­nos ar­tu­mo, kai jam liūd­na ar bau­gu ar kai jis no­ri bend­rau­ti. Žin­do­mas kū­di­kis tu­ri dau­giau ga­li­my­bių kont­ro­liuo­ti sa­vo gy­ve­ni­mą ir ap­lin­ką: pa­vyz­džiui, jis pa­ts nu­spren­džia ne tik kada pradėti, bet ir kada jam baig­ti val­gy­ti. Mai­ti­nant iš bu­te­liu­ko ši „at­sa­ko­my­bė“ pa­pras­tai ten­ka mo­ti­nai. Kai vis­ką už vai­ką nu­spren­džia ki­ti, kai ug­do­mas tik pa­klus­nu­mas ki­tų va­liai, pa­sy­vus lau­ki­mas, kol leis, kol lieps, ga­li įsi­tvir­tin­ti silp­no ir pa­sy­vaus cha­rak­te­rio sa­vy­bės vi­sam li­ku­siam gy­ve­ni­mui. Ar ne­bus jis ir užau­gęs žmo­gus be ini­cia­ty­vos, su­si­gū­žęs, tik be­si­žval­gan­tis lai­mės atei­nant, bet nie­ko ne­da­ran­tis jai pa­siek­ti? Jau nuo kū­di­kys­tės su vai­ku rei­kia bend­rau­ti kaip su as­me­ny­be, o ne lai­ky­ti tik sa­vo daik­tu ar įky­ria ,,gyva lėle”, ku­rią, de­ja, ten­ka mai­tin­ti, nu­reng­ti, praus­ti, ap­reng­ti... Psi­cho­lo­gai tei­gia, jog vai­ko cha­rak­te­ris su­si­for­muo­ja la­bai anks­ti – jau iki tre­jų me­tų. Jei per tą lai­ką vai­kas pa­ty­rė mo­ti­nos tei­kia­mą ši­lu­mą ir sau­gu­mą, ga­lė­jo gy­ven­ti pa­ten­kin­da­mas sa­vo po­rei­kius, o ne vien pa­klus­da­mas kie­no nors nu­ro­dy­mams, tai jis jau tu­ri tvir­to cha­rak­te­rio pa­ma­tus visam gyvenimui.

*  *  *

 

Daugiau apie naujagimių ir kūdikių maitinimą skaitykite K. Vitkausko knygoje „Kūdikio žindymas. Nepakeičiamas kaip motinos meilė“

Čia rasite naujausias mokslo žinias ir daug naudingų praktiškų patarimų mamai ir šeimai.

Ši knyga būtų puiki dovana kiekvienai vaikelio gimimo laukiančiai mamytei. Verčiau mokėti, negu spėlioti. Juk žindyti pradedama vos pagimdžius!

Komentuok

Free and Commercial Modules by Kasey Moore.