Smaller Default Larger

Jausmai - stipraus vyro savybė

Nuo seno vyrauja nuomonė, kad vyrai yra stiprioji lytis. Statistika negailestingai paneigia ši stereotipą: berniukai gimsta silpnesnės sveikatos, augdami dažniau serga, paauglystėje lengviau pasiduoda žalingiems įpročiams, jaunystėje jautriau išgyvena meilės kančias, sulaukę brandaus amžiaus skausmingiau susitaiko su praradimais, greičiau tampa benamiais, o visų baisiausia - dažniau nei moterys pasitraukia iš gyvenimo. Pernai šis skaičius Lietuvoje buvo didesnis nei šešis kartus! Tad kur slypi vyrų stiprybė, kalbamės su psichiatru, psichoterapeutu docentu Eugenijumi Laurinaičiu.

 

Pasak E. Laurinaičio, iliuzija apie vyrų savybes yra giliai užkoduota mūsų genuose ir yra akmens amžiaus palikimas. Tada iš tikrųjų didžioji maisto dalis būdavo gaunama ne iš žemdirbystės, bet iš medžioklės. Tuomet vyro medžiotojo vaidmuo, kuris pagal savo genetiką buvo raumeningesnis, tvirtesnis, didesnis, buvo labai svarbus. Jis parūpindavo gyvybiškai svarbų dalyką - maistą  visiems: savo moteriai, vaikams, gentainiams. Bet tai buvo prieš 35-40 tūkstančių metų! Vėliau, atsiradus žemdirbystei, santykiai tarp vyrų ir moterų ėmė keistis. Jeigu kalbėtume apie žemės apdirbimo procesus, vis svarbesnis buvo moterų vaidmuo. Kalbant apie žemdirbystės būdus, vyravusius šiltesniuose kraštuose, kaip antai Afrikoje ar Azijoje, ten moterys visuomet turėjo daugiau įsipareigojimų nei vyrai.

Tačiau ne mažiau svarbu, anot docento, anuomet buvo tai, kad didžioji dalis pragyvenimui gaunamų daiktų, turtų, žemių, buvo karo rezultatas. Karas buvo vyriškas žaidimas. Vyrai kariavo ir taip aprūpindavo visuomenę, kuriai jie priklausė. Todėl jėga kare buvo labai svarbus matas. Toks mąstymas ir suformavo vyriškosios stiprybės sampratą. Nors tada vyrai mirdavo daug anksčiau ir daug greičiau, bet tas jėgos ir stiprybės sugretinimas buvo labai populiarus.

„Tuo tarpu aš drįstu manyti, kad tai yra du labai skirtingi dalykai“, - teigia E. Laurinaitis. - „Net ir sena lietuviška patarlė byloja: ne tas stiprus, kuris muša, o tas, kuris atlaiko. Ir iš to seka, kad jėga - reiškia suduoti smūgį, padaryti žalą, o stiprybė - tą smūgį ištverti, išlaikyti jį. Tai reiškia, atlaikyti užklupusius sunkumus. Taigi, jėga ir stiprybė iš esmės labai skiriasi“.

Psichoterapeuto įsitikinimu, šios dvi sampratos yra labai supainiotos ir mūsų galvose, ir kasdienėje psichologijoje. „Aš manau, kad stiprybė yra tai, kas padeda išgyventi. Ir stiprybės šia prasme, remiantis statistika, daug daugiau turi moterys“, - sako E. Laurinaitis. - „Vyrai turi jėgos, bet tai nėra stiprybė“.

 

Kas anksčiau buvo pasiekiama tik vyrams, dabar prieinama ir moterims

Šiuolaikiniame pasaulyje, kur vyrų ir moterų lygybė yra vis labiau  akcentuojama, o kai kurie judėjimai - iškelia moterų pirmenybę, galimybės parodyti save ir savo stiprybę yra vienodos. Pasak psichoterapeuto, taip yra todėl, kad pastaruoju laikotarpiu vertinamos savybės, kurios tarp abiejų lyčių yra pasiskirsčiusios santykinai panašiai. Tai yra talentai, gabumai, genialumas. Keičiantis amžiams, vystantis progresui, daug kas pasikeitė. Imant, pavyzdžiui, XIX ir XX amžius, kuomet raumenų jėga neteko savo reikšmės, vyrai pabandė šitai kompensuoti finansinėje veikloje. Tačiau jau dabar akivaizdu, jog tai nėra vien tik vyrų prioritetas. Moterys vis labiau veržiasi į finansų pasaulį ir jame užkariauja ne ką prastesnes pozicijas nei vyrai. Kita vertus, peržvelgus pasaulio turtingiausiųjų sąrašus, didžiąją dalį sudaro vyrai. Bet jau ne vien jie. Po truputį į viršų kyla ir moterys. XXI amžiaus valdžia - pinigų valdžia. Faktai liudija, kad ir ji slysta iš vyrų rankų.

„Grįžtant prie stiprybės parodymo, tai nustojo buvę lyties stiprybės parodymu. Tai tampa asmenybės stiprybės požymiu. Ir čia lytis turi labai mažai reikšmės“, - sako E. Laurinaitis.

 

Vaikas - abipusė realizacija

Gamtos sutverta, kad tik moterys gali gimdyti. Išnešiojusi ir pagimdžiusi kūdikį, moteris jaučiasi atlikusi savo misiją žemėje. Vyras, savo ruožtu, neturėdamas šio gebėjimo, pasąmoningai siekia įprasminti save darbais. Ar tikrai vyrui tai yra labai aktualu šiais laikais?

„Štai čia mes susiduriame su labai įdomiu fenomenu. Vaikas niekada nėra vien tik moters nuopelnas. Tam, kad ji pastotų, pagimdytų ir jį išaugintų, reikia dviejų žmonių. Vyras yra būtinas tiesiogiai ir reikalingas proceso eigoje. Kai kurių moterų įsivaizdavimas, neva jos galinčios pačios išauklėti ir išauginti vaiką, yra visiškai klaidingas. Jų įsitikinimu, auginti vaiką vienai moteriai, yra labai gerai. Taip nėra. Vaikui privalu turėti abu tėvus“, - įsitikinęs psichoterapeutas.

Taip yra todėl, kad mamos ir tėvo meilės yra skirtingos. Motinos meilė yra saugumo garantas, tai yra uostas, į kurį vaikas gali visuomet sugrįžti iš savo sunkių plaukiojimų. Tuo tarpu, tėvo meilė yra iššūkis vaikui, dėl ko jis apskritai gali iš to uosto išplaukti ir pradėti tyrinėti aplinkinį pasaulį. Ir šios abi meilės vaikui yra labai būtinos. Tai yra įrodyta ir pagrįsta mokslu.

„Štai čia mes ir sugrįžtame prie to įsivaizdavimo, kad tik moterys savirealizuojasi pagimdžiusios kūdikį, o vyrai - ne. Tai yra iliuzija, netiesa. Vyrui, kas po jo lieka, taip pat yra tik vaikai“, - sako E. Laurinaitis. - „Įsivaizdavimas - pastatysiu namą, pasodinsiu medį, - nieko vertas. Kas iš to? Gyvenamąją vietą, nesvarbu - butą ar namą, šiais laikais šeima pakeičia du, kartais ir daugiau kartų. Medis gali nudžiūti, nunykti nuo rūgštaus lietaus, jį gali nulaužti vėtra. Tai buvo patriarchalinės visuomenės iliuzija. Prie viso to šalia namo ir medžio dar buvo pabrėžiama, kad vyras privalo užauginti vaiką, ir ne šiaip sau vaiką, o sūnų. Tik taip jis galėjo save realizuoti. Sutikite, šiais laikais tai skamba ne tik patriarchališkai, bet ir labai archaiškai. Aš manau, kad kiekvieno vaiko genetikoje yra pusė tėvo ir pusė motinos genų. Tai reiškia, kad jie abudu realizavosi po lygiai, gimus vaikui“.

Pasak psichoterapeuto, labai gaila, kad Lietuvos vyrai dažniau nukreipia save į išorinius pasiekimus. Ir visai nevertina to, kad pagrindinis jų palikimas šiame pasaulyje yra jų genai, kuriuos neša jų vaikai. Mokėjimas priimti, kad vaikas yra jo ir jo moters realizavimasis yra lygiavertis abiejų rezultatas.

 

Savirealizacijos kančias išgyvena ir moterys

Dar visai neseniai vyravo samprata, kad moteris turi suprasti vyrą, jį užjausti ir padėti jam sunkiu momentu. Laikai pasikeitė. Vertindamas šiuolaikines moteris, E. Laurinatis sako esąs įsitikinęs, kad ir jos patiria kančių dėl to, kad išoriniame pasaulyje, už namų ir šeimos ribų, nesijaučia pasiekusios tiek, kiek norėtų. Tad pastarųjų laikų ir moterys, ir vyrai turbūt vienodai dažnai patiria nesėkmes, dėl kurių reikalingas palaikymas.

„Ne be reikalo yra kalbama, kad šalia savo reprodukcinės bei ekonominės funkcijų šeima privalo turėti ir savo psichoterapinę paramą. Jeigu poroje vienas kitą moka suprasti, paremti sunkioje situacijoje, kada iš tikrųjų žemė slysta iš po kojų, mūsų, psichoterapeutų, reikėtų daug mažiau“, - sakė gydytojas. - „Deja, labai dažnai moterų psichologijoje vyrauja tas pats patriarchalinis modelis - vyras turi būti stiprus. Jeigu jis pasijunta silpnas ir nori pasiguosti, žmona jam sako: „Eik pas daktarus“. Vis tik šeima turėtų suteikti ramybės, užuojautos ir supratimo. Todėl visuomeninės vertybės nėra vienos lyties reikalas. Tai yra būtina tiek moteriai, tiek vyrui“.

 

Geriau būti liaunu berželiu nei storakamieniu ąžuolu

Keičiantis visuomenei, lygėjant vyrų ir moterų galimybėms, vis daugiau vyrų išdrįsta kreiptis psichoterapijos specialistų pagalbos dėl savo asmeninių išgyvenimų.

„Nors mano praktika nėra statistiškai patikima informacija dėl palyginus nedidelio pacientų skaičiaus, tačiau gydydamas žmones sutikau daug daugiau vyrų nei moterų. Ir mano grupėse vyrų visuomet yra daug daugiau nei moterų. Tai iš tiesų nėra standartiška. Didžioji dalis mano kolegių moterų vis tik turi daugiau pacienčių moterų nei vyrų“. - pasakoja E. Laurinaitis. - „Noriu pasakyti, kad vienas iš veiksnių, padaręs revoliucinę įtaką vyrų sąmonėje, buvo televizijos serialas „Sopranai“. Pamatę, kad Tonis Soprano savo panikos priepuolių metu neprisigeria, o eina pas psichoterapeutę, mano pagalbos pradėjo prašyti visuomenės vertinimu „stiprūs vyrukai“.

Pasak psichoterapeuto, įvaizdis, kad vyras yra stiprus, jam dažnai sukelia asociaciją tarp stipraus ąžuolo ir liauno berželio. Pučiant vėjui, berželis linksta, o ąžuolas stovi. Siaučiant vėtrai, berželis linksta dar labiau, ąžuolas stovi. Užėjus uraganui, berželis nulinksta visai prie žemės, o ąžuolas - tiesiog triokšt ir nulūžta. Vėjui nurimus, berželis išsities, o ąžuolas, deja, nebe.

„Todėl įsivaizdavimas, kad „vyrai mūrai ąžuolai“, tik blogina mūsų vyrų psichinę ir fizinę sveikatą, o pagalbos ieškojimas vertinamas kaip silpnumo požymis“, - sako E. Laurinaitis. - „Drįsčiau tvirtinti, kad tas, kas iš tikrųjų vidumi yra stiprus, gali prisipažinti, kad kartais gali būti silpnas. Jeigu žmogus to nepripažįsta, reiškia jis yra visiškai silpnas“.

 

Jausmai - sąmoningas požiūris į gyvenimą

Neretai Lietuvoje galima stebėti paradoksalią situaciją: tvirtos, savimi pasitikinčios, karjeros siekiančios mamos berniukus išauklėja labai vienpusiškai: ugdoma stiprybė, tačiau pamirštami jausmai.

„Pradėkime nuo to, kad pirmas ir pagrindis visų mūsų uždavinys - būti savo gyvenimo autoriais. Autorystė reiškia labai paprastą dalyką: pripažinimą, kad esame visų savo jausmų, minčių ir veiksmų autoriai“, - pasakoja gydytojas. - „Kas yra mūsų Vakarų kultūra ir sąmonė? Visus mus, ypatingai berniukus, nors pastaruoju metu vis dažniau ir mergaites, nuo pat ankstyvos vaikystės moko: būk protingas, mąstyk, galvok, skaičiuok. Tai ugdo tik pusę mūsų smegenų, kairįjį - logiškojo mąstymo pusrutulį. O intuicijos, jausmo, fantazijos, kas yra dešiniojo pusrutulio funkcija, mūsų kultūra neugdo“.

Psichoterapeuto žodžiais, mergaitėms leidžiama laisviau kalbėti apie jausmus, juos reikšti. Berniukams - ne. Jiems skiepijama, kad jie turi būti stiprūs. O stiprus reiškia - nerodantis jausmų. „Apmaudu, kad mūsų kultūroje jausmai asocijuojami su silpnumu. Ir tai yra visiška nesąmonė“, - yra įsitikinęs E. Laurinaitis. - „Pirma, mokėjimas pajusti savo jausmus, antra - įvardyti juos, trečia - juos išreikšti, suteikti galimybę jų nebijoti. Kodėl bijoma jausmų? Todėl, kad mūsų kultūroje jausmai labai dažnai suvokiami kaip impulsas „kažką veikti“. Tuo tarpu jausmas yra įsisąmoninta reakcija į pasaulį. Tai yra signalas, kaip jaučiamės šiame pasaulyje. Ir tai yra sau, bet ne aplinkai skirtas jausmas“.

Kita vertus, jausmas visuomet yra tarpasmeninis, nes jis kyla bendraujant: išsigąstama, džiaugiamasi, liūdima. Kalbant apie šių jausmų reiškimą, mergaitės visuomet turi daugiau laisvės nei berniukai.

 

Neišreikštos emocijos susargdina kūną

Gydytojo E. Laurinaičio žodžiais tariant, ypatingai stiprūs neįsisąmoninti ir neišreikšti jausmai ilgainiui ima naikinti kūną. Tai reiškia, kad organizmas kenčia nuo neišreikštų jausmų. Ir todėl prasideda įvairios ligos.

„Emocija - neįsisąmonintas jausmas, smegenų požievio signalas, kurį gauname reakcijos į išorę pavidalu. Tokia emocija gali būti įsisąmoninta ir pakilti iki smegenų žievės – tuomet ją galima vadinti jausmu. Tačiau tas gali ir neįvykti. Tūnodama požievyje tokia emocija sukelia įvairias reakcijas organizme, kurios neigiamai atsiliepia fizinei sveikatai“, - teigia psichoterapeutas. „Žmogus, kuris neįsisąmonina, kas su juo vyksta, skuba gydyti savo kūno, tačiau nepagalvoja, kad priežastis slypi jo psichikoje. Jausminių reakcijų į pasaulį vyrai sau neleidžia. Tai yra pati didžiausia klaida, kurią gali padaryti mamos, ugdydamos tik protingus berniukus. Privalu parodyti, auklėjant būsimuosius vyrus, kad jausmas taip pat yra gyvenimo būdas“.

 

Tėtis plius mama lygu laimingas vaikas

Mūsų visuomenėje vis daugėja dominuojančių motinų, kurios mano žinančios geriau, kaip reikės gyventi jų sūnums. Tai reiškia, kad tokie berniukai tarsi apsaugomi nuo savarankiškumo ir gyvenimo tikrovės.

Kaip sako E. Laurinaitis, augdami berniukai turi žaisti vyriškus žaidimus: laipioti per tvoras, spardyti kamuolį, net pasikumščiuoti su bendraamžiais. Berniukų charakterį lemia jų biologinė prigimtis. Tai yra vyrai turi dvejopą agresiją: konkurencinę ir nekonkurencinę. Tai reiškia, kad vyrai rodo agresiją net tuomet, kai nėra jokios kovos situacijos, jie tiesiog yra agresyvūs. Ir tai yra pagrįsta pasąmoniniu biologiniu kodu: privalu kovoti dėl moters, grobio, padėties. Tai labai archaiška, tačiau taip yra.

Tuo tarpu moterų agresija yra tik konkurencinė. Pasak psichoterapeuto, tvirtinimas, kad tik vyrai gali būti žiaurūs, yra klaidingas. Ši savybė būdinga abiems lytims. Situacijos, kuriose moterys demonstruoja savo agresiją, kyla susiklosčius konkurencinėms aplinkybėms. Gindama tai, kas jai priklauso, moteris gali būti ne mažiau žiauri nei vyras.

Gydytojo E. Laurinaičio teigimu, didžiausia bėda ta, kad mūsų kultūroje viskas tarsi atiduota į mamų rankas. Vyras, kuris išties nori būti svarbus savo vaikui, privalo pradėti kalbėti su kūdikiu dar prieš jo gimimą. Jau nuo ketvirtojo nėštumo mėnesio vaikas ima girdėti. Pirma, ką jis išgirsta - yra mamos širdies ritmas. Antra, mamos žarnyno judesiai. Trečia - mamos balsas. O ketvirta turėtų būti - tėvo balsas. Jeigu tėvas nori būti svarbus savo kūdikiui taip pat, kaip jam svarbi mama, kad kūdikis, net ir ką tik gimęs, taip pat šypsodamasis atsigręžtų į tėvo balsą, būsimasis tėtis tiesiog privalo sekti pasakas įsčiose esančiam mažyliui.

„Labai svarbus moters vaidmuo - skatinti ir ugdyti vyro asmenyje tėvą dar prieš užsimezgant gyvybei, juo labiau - nėštumo metu“, - sako E. Laurinaitis.  „Jeigu kas nors perskaitys šiuos žodžius ir nuspręs daryti kitaip, negu elgėsi iki šiol, jau bus geras rezultatas. Pakeisti savo vaikų gyvenime mes galime labai daug ką, apmąstę savo pačių, kaip vaikų, gyvenimą. Jeigu mes pagalvojame, ko mes nebenorėtume, kad mūsų vaikai patirtų iš mūsų vaikystės, tai yra tik pusė žingsnio. Antra pusė žingsnio - nuspręsti, ką daryti kitaip“.

 

Parengė Aušrinė Baronaitė

Komentuok

Free and Commercial Modules by Kasey Moore.