Smaller Default Larger

Ar tėvai turėtų kištis į vaikų tarpusavio santykius?

Auklėjant vaikus, daug laiko, energijos ir kantrybės tenka paaukoti „gesinant karą“ tarp vaikų  ir mokant juos gražiai sugyventi. Santykiai tarp vaikų - tai dažniausiai aptariama tėvų, mokytojų ir socialinių pedagogų ir tema. Tėvams ši tema gali dažnai kelti skausmą ir baimes, begalę klausimų, daug nerimo ir frustracijų. Kai vaikų santykiai geri, tėvai yra patenkinti ir ramūs. Jie tokiais santykiais giriasi ir didžiuojasi - tada nėra reikalo ir į juos kištis. Daugiausia nerimo tėvams kelia konfliktai, konkurencija ir nesutarimai  tarp vaikų namuose, kieme, mokykloje, vaikų lankomuose būreliuose.

Ką tada daro tėvai? Vieni rėkia ant savo vaiko, kiti puola jį ginti, dar kiti ignoruoja susiklosčiusią situaciją ir sako, kad vaikai patys turi rasti sprendimą. Dauguma tėvų, norėdami sustabdyti kylančias kovas tarp vaikų, išbandė įvairiausius būdus: vieniems galbūt pavyko labiau išspręsti šią opią problemą, kitiems rezultato taip ir nepavyko pasiekti. O GAL VERTINGIAU YRA PALIKTI KONFLIKTO SPRENDIMĄ PATIEMS VAIKAMS?

Tėvai turėtų žinoti, kad savo vaikų auklėjimą modeliuoja jie patys, o vaikai tik perima to modelio pavyzdį. Todėl mūsų atžalos sprendžia konfliktus pagal tai, kokį pavyzdį jiems parodo tėvai, kaip jiems paaiškina ir bendrauja tarpusavyje. Tai yra taip, kaip juos pačius išmokino tėvai. Tačiau per konfliktines situacijas vaikai taip pat mokosi socialinių ryšių, bendravimo taisyklių ir kartais net mokosi pralaimėti. Būtent dėl to egzistuoja tik vienas atsakymas: į vaikų  konfliktus kištis verta, tačiau atsargiai. Verta domėtis, dėl ko kyla konfliktai (ypač, jei vaikai yra maži). Svarbiausia žinoti (ir mąstyti), kaip tai daryti.  Čia svarbiausia netapti dar vienu kovos personažu. Taip pat negalima pamiršti, kad jūs ne visada būsite šalia savo atžalų ir vaikas bus priverstas pats spręsti savo problemas – turite jį tam paruošti.

Dažniausiai konfliktai kyla tarp vaikų šeimoje. Broliuko ar sesutės buvimas yra pats nuostabiausias dalykas pasaulyje – galima kartu žaisti, dalintis paslaptimis, kartu priešintis tėvams, kartu kariauti su „priešais“... Tačiau tai taip pat yra dar ir barniai, muštynės, konfliktai, konkurencija, nuomonių skirtumas, pavydas. Vaikai barasi ar kovoja dėl daug ko: dėl žaislų, dėl tėvų dėmesio ir palankumo, dėl rūbų, maisto, vietos prie stalo ar televizoriaus. Šie konfliktai kyla beveik kasdien ir pamažu tampa gyvenimo „norma“. Tačiau išties tai nėra normalu - vaikai neturi pyktis. Vis dėlto namuose yra įmanoma sukurti tokią atmosferą, kuomet vaikai sugeba sutarti geruoju, be peštynių ir apsižodžiavimo. Bet koks vaiko elgesys turi tikslą. Jei vaikai stipriai konfliktuoja, mušasi - jie gauna pasitenkinimą ne tiek iš kovos, kiek iš jos rezultatų. Nes nei vienas vaikas kovodamas gerai nesijaučia. Todėl tėvams svarbu suvokti savo reakcijas į mažųjų konfliktus ir bandyti suprasti, ko siekia jų vaikas, sukeldamas vieną ar kita konfliktą namuose, darželyje, mokykloje ar kitur. Gal siekia meilės, dėmesio, pademonstruoti savo jėgą ar tiesiog „varyti iš proto“. Juk peštynės yra puikus būdas gauti mamos ar tėčio, auklėtojos, mokytojos dėmesį, tai verčia mesti tuo metu atliekamą veiklą ir ateiti išspręsti ginčą, prieš tai stipriai susierzinus ar net supykus. Pavyzdžiui, susipešė jūsų vaikai ir vienas iš jų suklykia. Ką turėtų daryti tėvai? Pirmiausia stengtis ramiai į tai sureaguoti, kad ir kaip sunku būtų tą padaryti, ir tikrai nebėgti iškart išgirdus vaiko riksmą ar verkimą. Taip turėtų elgtis kiekvienas iš tėvų. Taip, toks riksmas yra pavojaus signalas, tačiau juk namas liko sveikas, sienos nesugriuvo ir televizorius vis dar savo vietoje... Arba būna, kad vienas vaikas gąsdina kitą pavojingu daiktu. Tokiu atveju mama arba tėtis gali prieiti ir tą daiktą paimti, elgiantis ramiai, nesijaudinant, nešaukiant, o pasistengiant nuraminti triukšmą, kurį puikiai moka sukelti vaikai. Tai jų kova. Todėl jie patys ir turėtų bandyti ją išspręsti, tėvams nesiveliant, o liekant nuošaly arba labai ramiai reaguojant. Jei atbėgtų verkdamas kuris nors iš vaikų prie jūsų, tokiu atveju galima jam pasakyti: „Apgailestauju, kad pykstatės (mušatės) tarpusavyje, bet tikiu, kad kartu jūs išsikapstysite“. Tokiu būdu suteikiama galimybė besipešantiems vaikams suvokti savo nederamą elgesį ir kartu būti atsakingais už tai, kas vyksta.

Dažnai tėvų pyktis dėl konfliktų tarp savų atžalų kyla dėl perdėtos atsakomybės už vaiką ir jo gerovę. O pyktis nebekils, kai tėvai suvoks, kad konfliktas tarp vaikų yra pačių vaikų reikalas, nebeprisiims atsakomybės už jo sprendimą, nors tai suprasti ir padaryti yra labai sunku. Juk vaikas, kurio visas kovų problemas sprendžia tėvai, gali taip niekad ir nebesužinoti, kaip turėtų elgtis, esant tam tikrom konfliktinėm aplinkybėm. Toks vaikas gali iškart stipriai emociškai reaguoti į  konfliktinę situaciją, kaskart griebtis beprasmės kovos, kai jį įžeidžia arba jam neleidžia elgtis taip, kaip jis norėtų. Taigi, kai mes sakome, kad vaikų konfliktas yra jų pačių reikalas, tai sakome, kad tėvai neturėtų prisiimti atsakomybės už to konflikto sprendimą ir rezultatą. O kiekvieną vaikų kovą reiktų draugiškai aptarti, tačiau be moralizavimo ir direktyvaus nurodinėjimo, ką ir kaip vaikas turėtų daryti. Juk kol mes darbus atliekame už vaikus, jie taip ir neišmoksta patys tų darbų atlikti. Todėl svarbu yra su vaikais aptarti būdus, kurie padėtų išspręsti sunkumus. Taip pat aptarti bei padiskutuoti su vaikais, kokios galėjo būti alternatyvios konflikto sprendimo galimybės.

Auklėjimas be konfliktų yra neįmanomas. Konfliktuose tarp vaikų yra ir pliusų – jų metu jie mokosi problemų sprendimų, empatijos, kito žmogaus nuomonės priėmimo, pokalbio vedimo, bendravimo etikos, emocijų valdymo, socialinės kontrolės. Vaikai mokosi duoti ir imti, mokosi rasti balansą tarp šių dalykų..

Spręsdami tokias situacijas tėvai turi elgtis ne kaip teisėjai, o kaip tarpininkai, prieš tai patys nuraminę sukilusias savo emocijas. Mokyti vaikus, kaip reikia elgtis, galima tik ramiu, be agresijos ir pykčio balsu. Negalima vaikų žeminti, pravardžiuoti, kritikuoti, demonstruoti savo galios arba mušti. Labai gerai, kai tėvai patys parodo pavyzdį, kaip konfliktuoti –konstruktyvų konfliktų sprendimo būdą. Jei tėvai nemoka spręsti savo problemų ir barnių civilizuotais būdais, negali reikalauti, kad vaikai elgtųsi kitaip nei jie. 

Konfliktai tarp vaikų pasitaiko ir mokykloje. Tai yra gana sudėtinga konfliktų forma, nes jie vyksta nematant tėvams ir sudėtinga nustatyti, kokia yra konflikto priežastis, kas yra kaltas ir kas iš tikrųjų įvyko. Tokioje situacijoje svarbu nepagilinti vaiko kančių, rodant savo pyktį, baimę ar nenorą bendrauti.

Bet kokio konflikto metu verta žinoti keletą patarimų:

1.        išsiaiškinkite problemos priežastis bei pasistenkite nustatyti vaiko elgesio tikslą;

2.        pasistenkite suvokti, kokias pirmines jūsų reakcijas sukelia pirmas konflikto tarp vaikų signalas, kokie jums kyla jausmai;

3.        išsiaiškinkite, kokios emocijos valdo vaiką – čia svarbu išklausyti dvi puses;

4.      ieškokite konflikto sprendimo – svarbu, kad pirmenybę turėtų vaikai. Skatinkite, kad atsakytų, kaip jie gali išspręsti situaciją, kad abi pusės būtų patenkintos;

5.        nekaltinkite nė vieno vaiko.

 

Visada savo intervencijų pabaigoje kartu su vaiku aptarkite incidento išvadas. Pagirkite už gerus sprendimus ir svarbiausia nesitikėkite, kad vaikai viską suprato iš pirmo karto ir tokia situacija nepasikartos. Tiesiog kitą kartą vėl kantriai viską paaiškinkite. Visada galvokite apie savo elgesį, apie tai, kaip jūs spręstumėte panašią situaciją.

 

Psichologės Daiva Talijūnienė ir Dorota Oleškevič

Komentuok

Free and Commercial Modules by Kasey Moore.