Smaller Default Larger

Kaip bendraujate su savo paaugliu?

morgueFile.comApie paauglystę sukurta ne mažiau mitų, nei apie psichoanalizę. Paskaičius „psichologų patarimus“, dažnai mamytei ar tėveliui atrodo, kad paauglystė – tai tėvų baubas, neišvengiamas kaip pirmadienio rytas ir nesibaigiantis kaip remontas. Paaugliai tokiuose rašiniuose atrodo kaip svetimi ir visiškai nevaldomi individai, kuriuose beveik visiškai negalima atpažinti tų mielų mažylių, kokie jie neseniai buvo, požymių. „Psichologų patarimų“ autoriai yra vienu metu ir teisūs, ir neteisūs. Jeigu Jūsų santykiai su vaiku buvo nuo pat pradžių sukurti „ant teisingų pamatų“ – galiu garantuoti, kad tos siaubingosios paauglystės Jūs nė nepastebėsite.

 

Ir atvirkščiai, šis amžius išryškina visas padarytas auklėjimo klaidas bei leidžia atsipalaiduoti visoms susierzinimo ir nepasitenkinimo spyruoklėms, kurias iki tol galima buvo laikyti suspaustomis. Tam tikra prasme bauginančius paauglystės amžiaus ypatumus galime laikyti atpildu tėvams už nevykusį elgesį su jais. Tačiau jeigu nusiraminsime ir pažiūrėsime dalykiškai, pamatysime, kad niekas nedraudžia paauglystės paversti savotišku klaidų ištaisymo laikotarpiu.

Paauglys turi labai daug klausimų pasauliui. Jo žinių, kurias turi gauti, problemiškų situacijų, kurias jis turi išspręsti, elgesio taisyklių, kurias jis turi įsisavinti, kiekis yra vos ne didesnis nei ikimokyklinuko. Skirtumas yra tas, kad dabar probleminės situacijos yra ryškiau nuspalvintos emocijų. Todėl, iš vienos pusės, vaikui labai reikia suaugusiųjų bendravimo, o iš kitos – tas bendravimas tampa beveik nepakenčiamas pagal emocinį krūvį. Todėl suaugęs turi išsilaikyti ant slidžios ribos tarp noro padėti bei apsaugoti ir „moralų skaitymo“. Kaip tai padaryti? Labai paprastai. Pabandykite įsivaizduoti, kad vaiko vietoje yra kitas svarbus Jums žmogus – kolega, kaimynas. Ar skaitytumėte moralus kaimynui? Žinoma, ne – juk jis gali ir įsižeisti. Tai kodėl nesilaikyti tos taisyklės ir bendraujant su vaiku?

Ši paprasta mintis, kad bendravimas su vaiku reikalauja tokios pat pagarbos ir mandagumo, kaip ir bendravimas su kitais žmonėmis, būna gan sunkiai suvokiama atėjusių į psichologinę konsultaciją žmonių. Tačiau tai – pagrindinė ir lemianti bendravimo su paaugliu taisyklė. Ir jeigu Jūs kalbėjote su savo vaiku „iš viršaus“, kai jis buvo mažesnis, dabar pats laikas pakeisti įpročius.

Tačiau kalbėti teisingai – tik viena iš bendravimo su paaugliu taisyklių. Ne mažiau svarbu yra teisingai klausyti.

Žinoma psichologė, Maskvos universiteto profesorė Julija Gippenreiter skiria vieną iš savo knygos „Bendrauti su vaiku. Kaip?“ skirsnių teisingo klausymosi apibūdinimui, o kitame aprašo tipines tėvų klausymosi klaidas. Anot profesorės, vaiko klausymasis yra tiek svarbus, kad reikalauja viso tėvo ar mamos dėmesio. Bendraujant su vaiku, geriausia neužsiimti tuo metu kitais reikalais, pavyzdžiui, negaminti vakarienės. Trapus paauglio noras pasidalinti savo problemomis gali greit išnykti dėl nepagarbos ar nedėmesingumo.

Julija Gippenreiter taip pat mano, kad bendravimui su vaiku labai trukdo „gatavi“ atsakymai, t.y. ne reagavimas į vaiko išsakytas problemas ir jausmus, o mūsų standartinės reakcijos: įsakymai, įspėjimai, patarimai. Patarimai nėra pageidaujami. O paauglystėje dar mažiau nei ankščiau. Patarinėdami („O tu imk ir pasakyk...“, „Kodėl gi tau nepabandžius...“) mes sumenkiname paauglio gebėjimą pačiam rasti atsakymą į dominančius klausimus. Pats vertingiausias atsakymas – tas, kurį rado pats vaikas. Be to, galime sulaukti tiesiog negatyvios reakcijos („O aš geriau žinau!”).

Pasakysiu dar daugiau. Situacijose, kuriose reikalingas naujų socialinių gebėjimų įsigijimas (jų paaugliui reikia ypatingai daug) geriau neteikti tiesioginio patarimo net jeigu vaikas primygtinai jo prašo. Tokiais atvejais galima kartu su vaiku apsvarstyti alternatyvas („Kas atsitiks, jeigu tu pasielgsi štai taip? O jeigu taip?“). Išsamus problemos sprendimo kelio nupasakojimas eilinį kartą atims iš paauglio galimybę pačiam pasimokyti iš aplinkybių. Leiskite savo vaikui tapti savarankiškesniam.

Ankščiau ar vėliau užauga visi vaikai. Jūsų nesutarimų su paaugliu priežastys laikui bėgant prisimirš – po 10 ar 20 metų nebus labai svarbu, kelintą valandą duktė turėjo sugrįžti namo po klasės vakarėlio. Tačiau ilgainiui atmintyje išliks svarbiausia – bendravimo tonas ir emocinis fonas. Nepamirškime to!

 

Parengė Šiaulių pedagoginės-psichologinės tarnybos psichologė Olga Tropina

Komentuok

Free and Commercial Modules by Kasey Moore.