Smaller Default Larger

Ar iš tiesų esame surūgėlių tauta?

morgueFile.comAr dažnai jums nusišypso gatvėje sutiktas praeivis? Ar jūs jam nusišypsote? Tiesiog šiaip sau, be jokios priežasties. Greičiausiai ne. Dažniau vieni kitus palydime nedraugiškais žvilgsniais, o apdovanoti nepažįstamojo šypsena – sutrinkame. Nejaugi iš tiesų esame tokie nedraugiški surūgėliai, taupantys geras emocijas? Gal kaltas temperamentas – esame santūrūs ir nelinkę reikšti emocijų? O gal dėl visko reikėtų kaltinti prastą ekonominę padėtį ir daugelį slegiančius finansinius rūpesčius?

 

Plačiai šypsosi tik kvailiai?

„Nesmagu pripažinti, bet kai prekybos centre, į kurį kasdien užsuku, mane pirmą kartą aptarnavo iki ausų besišypsanti kasininkė, pamaniau, kad ji greičiausiai beprotė. Neįprasta maisto prekių parduotuvėje sutikti pardavėją, kurios šypsena šviečia ryškiau nei viso prekybos centro lempos. Naujoji darbuotoja vis taip pat šypsojosi ir po mėnesio, tebesišypso ir po metų – nesvarbu, ar ankstų rytą, ar paskutinę parduotuvės darbo valandą užsuktum“, - pasakoja Viktorija. Į darbą ir atgal kasdien troleibusu keliaujanti jauna mama pasakoja, kad būtent viešajame transporte pirmąsyk susimąstė apie tautiečių surūgėliškumą. „Kai kartą įdėmiau apsidairiau troleibuse, pasijutau tikrai nejaukiai. Visi susigūžę, paniurę, veidai apsiniaukę – lyg į paskutinę gyvenimo kelionę susiruošę būtų. Krykštaujančios mokinukės nužvelgiamos smerkiančių žvilgsnių, tarsi juoktis būtų didžiausias nusikaltimas, - pasakoja moteris. - Liūdna, bet ir pati neretai pagaunu save besistebinčią kokiu linksmuoliu. Kad ir jau minėtame viešajame transporte. Sykį susidūrusi su vairuotoju, švilpaujančiu ir niūniuojančiu prie vairo, stotelėse maloniai palaukiančiu iš toli mojuojančio keleivio, o kažkam nusičiaudėjus iš savo kabinos šūktelinčiu „Į sveikatą!“, nejučia ėmiau galvoti, kad tas žmogus tikriausiai pamišėlis. O gal dar ir neblaivus?“.

Panašios mintys greičiausiai aplanko ne vieną iš mūsų, tačiau teiginiui, kad esame paniurėlių tauta, pritaria toli gražu ne visi. Prieštaraujantys teigia pasikliaują šypsokis pasauliui ir pasaulis šypsosis tau filosofija ir tikina, kad tai, kaip į tave žiūri, kaip su tavimi elgiasi aplinkiniai, labiausiai priklauso nuo to, kaip pats jų atžvilgiu esi nusiteikęs. Jei aplinkiniai atrodo pikti, be nuotaikos, verta rimtai susimąstyti, ar pats nesi didžiausias paniurėlis.

 

Gerai ten, kur mūsų nėra?

Lietuvaičiai neretai patys iš savęs pasišaipo dėl pesimistiškos pasaulėžiūros ir nuolatinio bambėjimo ir pažeria komplimentų kitų šalių atstovams. Lankęsi svetur negaili pagyrų kitataučių mandagumui, draugiškoms šypsenoms. Norvegijoje gyvenanti lietuvė Rūta, auginanti keturias atžalas, pasakoja, kad mieste sutinkami nepažįstamieji šypsodamiesi sveikinasi, kalbina jos vaikus, domisi, kaip sekasi. „Mano keturių muškietininkų armija Lietuvoje daugeliui kėlė siaubą, o čia žmonės pagiria, sveikina, linksmai pakalbina. Apskritai visi aplinkui atrodo laimingesni, labiau atsipalaidavę. Pradedant pardavėjomis prekybos centruose, baigiant kavinėse kavą gurkšnojančiais senukais“, - sako Rūta.

Katalonijoje gyvenanti ir dirbanti Monika teigia, kad viešumoje vietiniai žmonės iš tiesų yra labai malonūs ir draugiški. Tačiau, jos nuomone, šia tema galima kalbėti, žvelgiant iš daugelio kampų – vienareikšmiškai teigti, kad lietuviai yra paniurėliai, o Ispanijoje gyvena vien šypsenomis ir ugningu temperamentu spinduliuojantys žmonės, greičiausiai būtų neteisinga. „Viena, kai atvažiuoji čia praleisti atostogų, ir visai kas kita, kai pradedi gyventi. Žmonės susitikę pasisveikina ir klausia „que tal?“ („kaip sekasi?), atsakymai visada vienodi: „bien“, „muy bien“ („gerai“, „labai gerai“). Taigi viešojoje erdvėje visi iki vieno čia gyvena gerai arba labai gerai. Tačiau gatvėse, parduotuvėse žmonės nevaikšto nuolat šypsodamiesi – veiduose ir nepasitenkinimas, ir nuobodulys. Mano manymu, tiek Lietuvoje, tiek bet kur kitur pasaulyje yra įvairių žmonių. Laimingų ir nelaimingų, besišypsančių ir surūgusių. Labai daug lemia saulė. Lietuvoje jos trūksta. O ir finansai – sudėtinga švytėti džiugesiu, kai galvoje nuolat sukasi mintys apie nesumokėtus mokesčius ar skolas“, - teigia Monika.

 

Į taupyklę kavos puodeliui

Kad finansiniai sunkumai iš dalies gali lemti blogas lietuvių nuotaikas, sutinka ir keletą metų Anglijoje gyvenusi ir į Lietuvą sugrįžusi Natalija. „Manau, tautiečiai daug daugiau šypsotųsi, jei daugelio jų neslėgtų piniginiai rūpesčiai. Pažįstu nemažai žmonių, kuriems nesiseka susirasti darbo, arba tokių, kurie dirba dviejuose vienu metu, o pinigų net būtiniesiems poreikiams patenkinti vis pritrūksta. Ką jau kalbėti apie pramogas. Jei metų metus vaikštai vieninteliu maršrutu darbas-namai, jaustis laimingam tikrai nelengva“, - sako Natalija. Jos nuomone, visgi reikėtų pasistengti bent kartą per mėnesį skirti laiko atsipalaidavimui. „Netaupykite naujoms vonios plytelėms – taupyklės turinį geriau išleiskite geram ir prasmingam laisvalaikiui. Bent kartą per mėnesį nueikite į filmą ar koncertą. Pakvieskite artimuosius pavakarieniauti mieste. Sutaupykite kelis litus ir išgerkite kavos su seniai nematytu draugu. Tokios akimirkos įsimins ilgam, o gražūs prisiminimai visada priverčia nusišypsoti“, - įsitikinusi moteris.

 

Parengė Miglė Ivanauskaitė

Komentuok

Free and Commercial Modules by Kasey Moore.