Smaller Default Larger

Harmoninga autonomija šeimoje arba Vidurio kelias tarp buvimo kartu ir buvimo atskirai

morgueFile.comGegužės mėnuo – gražiausias metų laikas, kai gamtos žaluma ir šviežuma tokia svaiginanti, jog norisi ją gerte išgerti; tai laikas, kai visi prisimename savo mamas ir stengiamės joms išreikšti savo meilę ir dėkingumą… O ar nepamiršome, jog mėnesio viduryje turime dar vieną gražią šventę – Šeimos dieną?! Man, kaip psichologei, įdomu, kokiomis emocijomis žmonės pasitinka tokią šventę? Tam, kad švęstume tikrą šventę, egzistuoja sąlyga – jausti laimę būti šeimoje. Kitaip tampa baugu, jog tokia „šventė” gali tik paliesti žaizdas...

 

Šeima: tarp svajonių ir nusivylimų

Ar tenka išgirsti posakį, jog šeima – tai didžiausia gyvenimo mokykla? Keistai skamba, ypač kai būdami jauni svajojame kaip tik šeimoje patirti daugiausia laimės ir įvairiausių lūkesčių išsipildymo. Liūdna, tačiau sunkiomis dienomis ne vienam ateina į galvą mintis: „Būčiau žinojęs, kaip bus, niekada gyvenime nesituokčiau”. Kas atsitinka, kad ta gražaus gyvenimo vizija, ta subtili nuostabi svajonė tampa košmaru, iš kurio norisi atsibusti? Įdomu, kokias turėtume šeimas, kaip sugyventume tarpusavyje, kokį bendravimą puoselėtume, jei mokykloje kas nors būtų pamokęs ne tik geografijos, matematikos ir chemijos, bet ir darnaus gyvenimo šeimoje dėsnių? Nuoširdžiai tikiu, kad begalė santuokų subyra, nes į šeimą ateiname su minimumu žinių, kaip ją kurti ir puoselėti, ir su maksimumu absoliučios laimės lūkesčių… Matyt, reikėtų atvirkščiai: tikėtis mažiausio ir padaryti daugiau nei manai, jog gali. Tačiau ne viskas prarasta. Ši didžiausia gyvenimo mokykla – ne veltui „mokykla”, joje galime stengtis išmokti, ko reikia, kad realybė šeimoje bent kiek imtų panašėti į tą svaiginančiai gražią jaunystės viziją ir svajonę. O to tikrai verta siekti, nes šeima yra ne tik didžioji gyvenimo mokykla, bet ir pati nuostabiausia erdvė save pažinti, atrasti ir realizuoti.

 

Išlaikykime artumą, neprarasdami savitumo

Teorijų, patarimų, nuorodų... tokia galybė! Bet šiandien pakalbėkime tik apie vieną, tačiau labai svarbų aspektą, ties kuriuo reikėtų susitelkti ir būti sąmoningesniems, gyvenant šeimoje ir siekiant ramybės, meilės bei sutarimo. Tai – harmoninga autonomija, kuri yra viena svarbiausių sąlygų, norint išlikti artimiems, išsaugant kiekvieno savitumą, tai vidurio kelio tarp buvimo kartu ir buvimo atskirai paieška.

 

Nuostabiai prieštaringa žmogaus prigimtis

Pradžia yra žmogus. Mes esame tokios nuostabios būtybės, kuriose vienu metu telpa absoliučiai priešingi dalykai: noras būti laisvu ir atskiru bei troškimas kam nors priklausyti, būti prisirišusiam. Nuo pat gimimo esame pašaukti atrasti save, tapti savarankiški, nepriklausomi ir save realizuoti. Tam, kad suprasčiau, kas esu, ko noriu, ką man skirta nuveikti, turiu atskirti save nuo kitų: nuo kitų žmonių man primestų lūkesčių, nuo kitų norų mano atžvilgiu, nuo kitų supratimo, kas ir koks aš esu. Turiu atskirti save nuo kitų ir tapti vienas bei individualus. Tai suteikia norimą laisvę ir savarankiškumą, bet to kaina yra galimas vienišumo ir egzistencinio nerimo jausmas, jog iš esmės šiame pasaulyje per gyvenimą žengiu vienui vienas. Šį mums nejaukų jausmą sustiprina ir nuo jo pabėgti skatina kita minėtoji pusė – troškimas kam nors priklausyti. Šis troškimas mus lydi per gyvenimą ir į mūsų širdį yra įdėtas ne be reikalo. Šio priklausymo poreikio vedini mes išmokstame gyventi tarp žmonių, prie jų prisitaikyti, su jais dalintis, mylėti ir rūpintis. Mes išmokstame būti bendruomenės nariais ir kurti bendrą gėrį. Tačiau šis poreikis tampa pražūtingas tada, kai jis mums užkerta kelią save pažinti ir realizuoti, bei verčia elgtis taip, jog to nebegali daryti ir šalia esantieji mums artimi žmonės, nes mes jiems nepaliekame autonomijos.

 

Autonomijos vaisiai ir jos stokos padariniai

Kalbant apie gyvenimą šeimoje, vidurio kelias tarp artumo ir autonomijos išlaikymo yra išmintingiausias sprendimas, siekiant pilnaverčio ir laimingo būvio kartu. Tokiu atveju aš esu mylimas ir priimamas, patiriu artumą su kitu, bet išlieku turintis laisvę ir erdvę gyventi taip, kaip man skirta, daryti tai, kam esu „pašauktas”. O kitas, šalia esantis žmogus, taip pat jaučiasi mylimas, nes aš jį priimu tokį, koks jis yra, ir saugus, nes nėra tik vienas atsakingas už mano laimę ir gali pasilikti energijos bei laiko realizuoti save. Tai galioja ne tik sutuoktinių santykiams, bet dar labiau santykiams su vaikais. Remiantis Šeimos sistemų kūrėjo psichiatro Murray Bowen teorija, galima teigti, jog kuo labiau šeimos nariai perdėtai prisirišę vieni prie kitų (Bowen tai vadina „susiliejimu”), tuo didesnis bus nerimas bei galimas nestabilumas, ir tuo didesnis bus šeimos polinkis ieškoti sprendimo per konfliktus, atsiribojimą vieni nuo kitų, sutrikusį vieno iš sutuoktinių psichologinį, dvasinį ar fizinį funkcionavimą arba perdėtą susirūpinimą vaiku. Pats savaime prisirišimas nėra blogas dalykas – visi esame vieni prie kitų prisirišę, ir tai skatina mus vieni kitais rūpintis, domėtis, mylėti, tačiau blogai, kai prisirišimas yra perdėtas ir pažeidžia kito žmogaus autonomiją, o kartu ir to kito žmogaus galimybes save pažinti, atrasti, suprasti ir realizuoti. Tokiu atveju galima prisiminti lietuvių liaudies posakį: „Nei pats ėdu, nei kitam duodu”, nes perdėtai prisirišęs žmogus praranda galimybę pažinti save ir atima tą galimybę iš kito, prie kurio yra perdėtai prisirišęs.

 

Pasekmės vaikų vystymuisi

Perdėtas poreikis susilieti su kitu kenkia tiek sutuoktinių ryšiui, tiek tėvų elgesiui su vaikais. Dažniausiai tėvai perdėtai įsikimba į vaikus būtent tada, kai to jiems nepavyksta padaryti su sutuoktiniu. Tėvų elgesyje su vaiku tai pasireiškia perdėta jo kontrole, žūtbūtiniu noru viską apie jį žinoti, stebėti kiekvieną jo žingsnį, žinoti visas mintis ir jausmus, o taip pat siekiu, kad ir vaikas viską žinotų apie tėvus ir labai aktyviai dalyvautų jų gyvenime. Tokiam vaikui nepaliekama jokios autonomijos gyventi savo paties gyvenimą. Psichiatras M. Bowen pastebėjo, jog nebrandūs tėvai savo dėmesio centru pasirenka nesavarankiškiausią ir pažeidžiamiausią savo vaiką, nepriklausomai nuo vaikų gimimo eiliškumo. Taip nutinka todėl, jog tėvai intuityviai jaučia, jog toks vaikas turi didžiausią potencialą tam pasiduoti ir tapti tėvų perdėto prisirišimo įkaitu. Psichologų pastebėta, jog kuo daugiau vieno iš tėvų perdėto prisirišimo prie vaiko, tuo mažiau šis vaikas bus pajėgus reguliuoti savo emocingumą ir išaugti į subrendusį, laimingą suaugusįjį. Tokie vaikai, pasiekę suaugusiojo žmogaus amžių ar net anksčiau, bando įvairias atitrūkimo nuo per daug į juos įsikibusių tėvų strategijas. Jie gali bandyti izoliuotis nuo šeimos, atsiskirdami geografiškai, naudodami psichologinius barjerus arba per saviapgaulę, kad yra laisvi nuo šeimos ryšių, nes kontaktai buvo nutraukti. Tokią tariamą laisvę M. Bowen pavadino emociniu atitrūkimu. Iš esmės tai yra beviltiškos pastangos įveikti neišspręstą susiliejimą su vienu ar abiem tėvais.

 

Kantrybė ir išmintis leis pasiekti tikslą

Rodos, toks nekaltas noras būti kartu, susieti savo gyvenimus, pasinerti į artumą gali tapti šeimos problemų šaltiniu… Todėl visada išmintingiausia siekti pusiausvyros. Lengva pasinerti į kraštutinumus, nes kraštutinumams reikia tik inercijos, o vidurio kelio ieškojimas reikalauja pastangų ir išminties. Optimali šeimos raida vyksta, esant jos narių galimybei išlaikyti savo asmeninę autonomiją, kai kiekvienam paliekama teisė į laisvę atskleisti save ir įsileisti kitus tiek, kiek jam pačiam norisi. Pasak M. Bowen, laimingos šeimos kriterijai – racionalus objektyvumas ir individualumas. Tad linkime kantrybės ir išminties didžiausioje gyvenimo mokykloje – šeimoje, siekiant būti kartu, išliekant savimi ir leidžiant kitiems būti savimi. Juk tai svarbiausia norint jaustis mylimam ir mylėti.

 

Psichologė Karolina Tarnauskienė

Komentuok

Free and Commercial Modules by Kasey Moore.