Smaller Default Larger

Kaip kalbėti su vaiku, kad jis išgirstų?

morgueFile.comKokį bendravimą su vaiku galima laikyti sėkmingu? Ar tokį, kai priverčiame vaiką elgtis taip, kaip mums norisi? O gal tai toks bendravimas, kuris yra abipusiškai malonus ir mes suprantame, jog vaikas mumis pasitiki bei gerbia? Sėkmingo bendravimo recepto, kuris tiktų visur ir visada, nėra, tačiau bendravimo su vaikais sėkmė priklauso nuo to, ar patys tėvai moka bendrauti. Jie yra pavyzdys, iš kurio vaikai mokosi ir tuo pačiu būdu bendrauja su kitais (taip pat ir tėvais!).

 

Pateikiame keletą patarimų, kaip bendrauti su vaikais, kad jie išgirstų:

  • •  Atkreipkite vaiko dėmesį ir tik po to duokite nurodymus. Nusileiskite iki vaiko akių lygio ir užmegzkite akių kontaktą, kad patrauktumėte jo dėmesį. Mokykite ir vaiką koncentruotis: „Karoli, noriu matyti tavo akis“. „Juste, noriu, kad tavo ausytės klausytųsi“ ir pan. Savo kūno kalba parodykite, kad jūs pasirengę klausytis vaiko. Žvilgsnis neturi būti intensyvus ir veriantis, priešingu atveju, vaikas gali jaustis kontroliuojamas;
  • Kreipkitės vardu. Pavyzdžiui: „Laura, prašau...“;
  • Kalbėkite trumpai ir aiškiai. Bendraujant su vaikais tinka vieno sakinio taisyklė: esmę pasakykite vienu sakiniu. Kuo ilgiau kalbėsite, tuo „kurtesnis“ tėvų žodžiams taps jūsų vaikas. Ilgos kalbos vaikui sukelia įspūdį, kad patys nežinote, ko norite. Trumpai – drūtai pasakykite, ko norite. Pasiklausykite, kaip vaikai bendrauja tarpusavyje. Tai ir yra kalba, kuri suprantama jiems. Jei vaiko žvilgsnis apsiblausęs ir veide nėra susidomėjimo, vadinasi, jis nesupranta, ką sakote;
  • Kalbėkite pozityviai. Užuot sakę: „Nelakstyk po kambarį“, sakykite: „Kambaryje vaikštome, o bėgioti galėsi lauke“. Balso tonas yra galingas įrankis – kartais pakanka pakeisti toną, kad vaikas paklausytų;
  • Nurodymus pradėkite: „Aš noriu...“, užuot liepę. „Aš noriu, kad pabūtum“ arba vietoj „Leisk Jonui ruošti pamokas“, sakykite: „Aš noriu, kad dabar leistum Jonui ruošti pamokas“;
  • Paprašykite, kad vaikas pakartotų. Jei negali, vadinasi, per ilgai ir nepertraukiamai kalbėjote;
  • Prieš praverdami burną, pamiklinkite kojas. Užuot šaukę: „Išjunk TV ir ateik valgyti“, nueikite į vaiko kambarį, keletą minučių pasidomėkite, ką vaikas žiūri, o per reklaminę pertrauką paprašykite išjungti TV ir eiti valgyti. Tikėtina, kad ir vaikas, kai norės jūsų ko nors paprašyti, nepertraukinės jūsų pokalbio telefonu, o palauks, kol baigsite;
  • Susikalbėti padeda taisyklė „Kai..., tai...“. „Kai susidėsi žaislus į vietą, tada skaitysime knygutę“;
  • Leiskite vaikui rinktis. „Ar iš pradžių nori nusiprausti veiduką, ar išsivalyti dantis?“ „Ar raudoną, ar mėlyną suknelę?“;
  • Kalbėkite socialiai ir psichologiškai tinkama kalba. Net ir dviejų metų vaikas gali išmokti žodį „prašau“. Vaikai neturėtų pajusti, kad mandagus elgesys yra privalomas tik tam tikrais atvejais. Su vaiku kalbėkite taip, kaip norite, kad jis kalbėtų su jumis. Vertinimai ir grasinimai sukelia vaiko norą gintis. Žodis „Tu“ vaiką nutildo. Jei pradedame nuo „Aš“, vaikas pradeda klausytis, nes nesijaučia kaltinamas. Todėl vietoj „Tu verčiau daryk“, „Tu privalai“, pamėginkite: „Aš norėčiau, kad nuvalytum stalą“, „Man patiktų, jei tu žaistum ramiai“. Jei nenorite sulaukti neigiamo atsakymo, tai ir neklauskite: „Ar norėtum man padėti?“. Tiesiog paprašykite: „Padėk man, prašau“;
  • Nuraminkite vaiką. Kuo garsiau vaikas zirzia, tuo tyliau ir ramiau jūs atsakykite. Leiskite vaikui „nuleisti garą“, retkarčiais pasakydami: „Suprantu tave“, „Kaip galiu padėti?“. Kartais vien kantraus išklausymo užtenka vaiko įniršiui nuraminti. Jei leisite sau įniršti kaip vaikui, jums tokiu atveju teks nuraminti du. Su vaiku turite elgtis kaip suaugęs žmogus;
  • Kalbėkite, kai yra klausytojų. Prieš duodami nurodymus, pirmiausia atstatykite emocinę pusiausvyrą, nes, priešingu atveju, veltui švaistote laiką. Susijaudinęs vaikas nieko „neima į galvą“;
  • Pakartokite žinutę. Mažesniems vaikams reikia nuolat kartoti tą patį. Iki 2 metų vaikams sunku įsiminti nurodymus. Vyresni nei 3 metų vaikai jau pamena, ką sakėte. Todėl nuo 3-4 metų reikia vis rečiau kartoti. Baigiančiam pradinę mokyklą vaikui nuolatinis nurodymų kartojimas įvardijamas kaip priekabiavimas;
  • Suteikite vaikui patinkančių alternatyvų. Pavyzdžiui: „Tu negali nakvoti pas draugę, bet jūs abi galite nueiti į kiną“, „Negali vienas eiti į gatvę, bet gali pažaisti pas draugą kieme“;
  • Leiskite vaikui pačiam sugalvoti. Užuot sakę: „Nepalik išmėtytų daiktų“, galima sakyti: „Karoli, kur tu norėtum pasidėti savo sportinę aprangą?“;
  • Parašykite priminimą. Priminimai greitai gali peraugti į priekabiavimą, ypač tam jautrūs tampa vaikai nuo 10 iki 11 m. Jiems nurodymai kelia pojūtį, kad tėvai nori juos priversti vergauti. Norint to išvengti, pasitelkite kūrybiškumą ir išmanumą. Pavyzdžiui, galite rašyti tarsi vaiko daiktams: „Mielas kompiuteri, išsijunk, nes Karolis pradeda ruošti pamokas“;
  • Užbaikite diskusijas. Kai pastebite, jog laikas baigti diskusiją su vaiku, tai ir pasakykite: „Aš nesirengiu keisti savo nuomonės. Apgailestauju, bet kitaip nebus“. Taip išsaugosite tiek vaiko, tiek savo orumą. Tik nepamirškite pradėti nuo „Aš...“, kalbėkite ramiai ir užtikrintai.

 

Parengė Vaikų, paauglių ir suaugusiųjų psichiatrė, šeimos psichoterapeutė Roma Šerkšnienė, Šeimos Santykių Institutas

 

Komentuok

Free and Commercial Modules by Kasey Moore.