Smaller Default Larger

Ar visos marčios karčios, o anytos – velnio pramanytos?

photl.comSituaciją, kai dvi moterys myli vieną ir tą patį vyrą, neabejodami pavadinsime meilės trikampiu. Juokais, o gal visai rimtai, paklausime: ar galima taip pavadinti santykius, kai tos dvi moterys – mama ir žmona, o jų mylimasis princas vienai yra sūnus, kitai – sutuoktinis? Juk tarp šių dviejų moterų neretai užverda tokios aistros, kad prieš jas nublanksta ir karščiausio meilės trikampio, tikrąja šios plačiai vartojamos frazės reikšme, peripetijos.

 

Dėl ko pyksta marčios ir kas neramina anytas?

Pagrindinis klausimas, dėl kurio dažniausiai nesutaria marčios ir anytos – vaikų priežiūra ir auklėjimas. Vyresnė, daugiau patyrusi, puikų sūnų (gal ir ne vieną) užauginusi, daugiau nei dvidešimtmetį mamos pareigas einanti – nenuostabu, kad anyta jaučiasi geriau žinanti, kaip teisingai prižiūrėti naujagimį, auklėti mokyklinuką, ką galima ir ko negalima leisti paaugliui. Jaunoms mamoms iš tiesų prireikia vertingo patarimo, o patyrusio žmogaus parama – visada į naudą. Tačiau reikia pastebėti, kad net ir nuoširdus noras padėti, nuolat perlenkiant lazdą, gali smarkai apkarsti, o į visažinės vaidmenį įsijautusi ir kiekviename žingsnyje pastabas žarstanti pagalbininkė pradėti varginti labiau nei įkyri migrena. Visi nesutarimai dar labiau paūmėja, jei marti ir anyta dėl tam tikrų priežasčių, dažniausiai, žinoma, finansinių, yra priverstos gyventi vienuose namuose. Dvi šeimininkės vienoje virtuvėje. Ar įsivaizduojate ką nors labiau pragariško? Natūralu, kad savo namuose anyta jaučiasi šeimininkė – čia jos valdos ir jos taisyklės, todėl atvykėlei marčiai dažnai nėra lengva atsikratyti svečio statuso.

Ginčai dėl vaikų – dar visai pakenčiamas dalykas. Suprantama, kad abiems moterims - ir mamai, ir močiutei - bene vienodai rūpi jų vaikų ir anūkų sveikata, ugdymas. Situacija tampa daug sudėtingesnė, kai rūpestingoji anyta ima kištis į dalykus, kurie iš tiesų turėtų būti tik asmeninis dviejų žmonių, jų šeimos, reikalas. „Kiekvieną kartą, kai nuvažiuojame pas vyro tėvus, jo mama ima klausinėti apie mūsų atlyginimus ir skaičiuoti įsigytus pirkinius. Jau įprastu tapusio pokalbio baigtis visada vienoda – konstatuojama, kad esame pinigų švaistytojai, leidžiantys juos nevertingiems niekalams“, - pasakoja dviejų vaikų mama Asta. „Į svečius atvykusi anyta nesidrovi iššniukštinėti kiekvieną namų kampą ir pareikšti nuomonę apie viską, kas, jos nuomone, mūsų namuose yra negerai. O nepatinka jai kone viskas. Pradedant prasta virtuvės užuolaidų spalva, baigiant, jos manymu, nekokybišku mano ir vyro plaukų šampūnu“, - piktinasi Raimonda.

Iš kur kyla toks beatodairiškas noras dalyvauti sūnaus šeimos gyvenime? Galbūt tai nuoširdus motiniškas rūpestis ir noras padėti? O gal skausmingas mamos išgyvenimas dėl sūnaus gyvenime atsiradusios kitos labai brangios moters – ji jaučiasi nebereikalinga savo vaikui, baiminasi visiškai prarasti jo meilę ir dėmesį? Vieno atsakymo pateikti tikriausiai neįmanoma – kiekvienas atvejis vis kitoks, skirtingos situacijos, skirtingos asmenybės.

 

Kaip turėtų elgtis vyras?

Išklausius ne vieną istoriją apie marčių ir anytų nesutarimus, susidaro įspūdis, kad marčias labiausiai neramina, žeidžia ne vyro mamos kišimasis į jaunos šeimos gyvenimą, vaikų auklėjimą, įkyrūs patarinėjimai ir pastabos, o tai, kad vyras daugeliu atvejų lieka abejingas dviejų jam svarbių moterų konfliktui, ir jei jis prabyla – atrodo, kad labiau linksta į motinos pusę. Galima išgirsti ir apie atvejus, kai nuolat reiškiamas atviras palaikymas mamai, žmona netgi pabarama, nepriklausomai nuo situacijos, neišklausant, neatsižvelgiant į jos argumentus. Žinoma, pasitaiko ir priešingų variantų.

Kaip tokiose situacijose išlaviruoti vyrui? Ar jis turėtų dėti pastangų, kad žmona ir mama kiek įmanoma geriau sutartų, ar iš tiesų geriau laikytis nuošalyje, stengiantis neaštrinti padėties? Psichologės Editos Kuogienės teigimu, jeigu vyras bara žmoną, vadinasi, kovoja su situacija taip, kaip moka, jei lieka abejingas ir nusišalinęs – naudojasi vengimo, bėgimo nuo situacijos taktika. Ir vienu, ir kiti atveju – turi savų priežasčių. Pirmu atveju gal yra įpratęs mamos klausyti ir jam tiesiog per baisu jos netekti susipykus. O galbūt žmona iš tiesų yra labai gynybiška ir su anyta kovoja puolimu ar skundais? Kiek žmonių, tiek gali būti skirtingų variantų. Jei vyras nesikiša, gal nenori susipykti, kurią nors prarasti. Kita vertus, greičiausiai pyksta, kad yra pastatytas į tokią nepavydėtiną situaciją, kai turi rinktis iš dviejų jam brangiausių moterų. Visais atvejais – kai bara, auklėja žmoną ar mamą, kai nesikiša – ir vyrui, ir šeimai, pasak psichologės, nėra labai gerai. „Čia labiausiai tiktų bešališko tarpininko vaidmuo. Versle tokie žmonės vadinami moderatoriais, derybininkais, politikoje – diplomatais“, - teigia E. Kuogienė. Šie žmonės naudojasi konfliktų valdymo technikomis, kurių pagrindiniai žingsniai gali būti tokie: 1) sprendžiant konfliktinę situaciją, kalbama po vieną; 2) išklausius vieną pusę, tarpininkas arba oponentas pakartoja, ką išgirdo (tas pats pakartojama su neišklausyta puse); 3) tarpininkas padeda suformuluoti pagrindines problemas, aptariami jų sprendimo variantai, tinkami abiems pusėms. „Šis būdas spręsti šeimyninius konfliktus atrodo paprastas, bet taikyti jį sudėtinga, nes visi nori kalbėti, bet niekas nenori klausyti, o kai žmogus jaučiasi neišgirstas, jis pradeda kalbėti garsiau, daugiau, pikčiau. Tokiu atveju vyras gali bent jau pasistengti „išversti”, pakartoti vienos pusės žodžius kitai ir atvirkščiai, pasiteiraudamas, ar išgirdo. Čia labai svarbu teisybės jausmas: abi pusės turėtų jaustis vienodai jo atkartotos. Kol vyras kartos žodžius, bus trumpa pauzė, ir jausmai gal šiek tiek aprims, o nuo to, kad mane išgirdo ir suprato, net nelabai svarbu, kad tai tik sūnus ar vyras, o ne marti ar anyta, gali būti jau šiek tiek lengviau“, - pataria psichologė.

 

Ar verta stengtis tapti geriausiomis draugėmis?

„Kas ji tokia, kad turėčiau klausyti jos patarimų ir nuolaidžiauti?“, - klausia maištingoji martelė, vos pajutusi bandymą kištis į asmeninį jos ir vyro šeimos gyvenimą. Nuolankesnė nutyli, ramiai susitaiko su įkyriais pamokymais, likusias nuoskaudas išmintingai suslapstydama niekam neregimuose sielos kampuose. Nors įtampa ir konfliktai iš tiesų neretai kyla dėl anytos elgesio, teigti, kad visos anytos – pretenzingos raganos, iš tikrųjų nebūtų teisinga. Jei anyta – velnio pramanyta, tai marti – nebūtinai saldi. „Šiais laikais nuolankumas, paklusnumas nėra patrauklios savybės jaunimui. Jie nuo mažumės mokomi varžytis, laimėti, kovoti, ginti savo interesus. Tai atsispindi ne tik moksluose ar darant karjerą. Tai tampa asmenybės charakterio bruožais, kurie pasireiškia visur. Šeimos santykiuose taip pat, - sako psichologė E. Kuogienė. - Džiugina tai, kad tas pats jaunimas jaučia, jog kažkas čia ne taip, domisi psichologija ir atranda, kad „laimėtojas” ant pjedestalo stovi vienas. Ten apima vienišumo jausmas, norisi artumo, bendrumo. Tuomet atranda galimybę ne konkuruoti, kovoti, o bendradarbiauti“. Ieškoti bendradarbiavimo galimybių motyvuoja ir siekiamybė džiaugtis darniais santykiais, šeimos ramybe ir harmonija. Marčiai ir anytai nesutariant, nelaimingas jaučiasi ir vyras, dėl jų nesutarimų, retų pasimatymų, viena kitos vengimo nukenčia anūkai. „Bet kokie santykiai yra dviejų žmonių kūrybos rezultatas. Vienas santykio nesukursi, bet galima padaryti tai, kas nuo tavęs priklauso, pakoreguoti bent jau savo indėlį į santykį. Jeigu nesiseka sutarti, rečiau bendrauti irgi yra geras sprendimas, tačiau vienareikšmiškai geriau yra padaryti viską, kas nuo jūsų priklauso”, - teigia E. Kuogienė.

Kad ir kokį sunkų kelią tektų įveikti, visada verta bandyti surasti raktą į viena kitos širdį – ieškoti bendrų pomėgių, inicijuoti bendrą veiklą, galbūt net užsiimti mėgstamais dalykais tik dviese, o susipykus nebesivelti į ginčus ir atlaidžiai pasakyti: „Gal geriau nueikime į teatrą? Grožio saloną? Ar kavos į tą jaukią kavinukę, kurią taip mėgsta mūsų abiejų mylimas vyras?”.

 

 

Parengė Miglė Ivanauskaitė

 

Komentuok

Free and Commercial Modules by Kasey Moore.