Smaller Default Larger

Mamos ir kūdikio emocinis ryšys

Mamos ir vaiko ryšys neužsimezga nuo pirmosios minutės, kuomet po gimdymo vaikelis paguldomas mamai ant krūtinės. Kaip ir kiekvienas jausmas, prieraišumas turi praeiti keletą stadijų, kol pagaliau tampa tvirtu.
Kiekvienas žvilgsnis, garsas ir prisilietimas kuria mamos ir kūdikio ryšį, dėliojasi tarsi grandinėlės detalės, kol tampa tvirta grandine ir sujungia juos visam gyvenimui. Kaip ir nuo ko užsimezga emocinis ryšys?

1.Prisilietimai. Šiltos mamos rankos suteikia saugumo jausmą ir veikia raminamai. Prisilietimai gerina kūdikio vystymąsi ir aktyvų pasaulio pažinimą. Jeigu lengvu judesiu paliestite naujagimio žandą, jis pasuks į tą pusę galvytę ir pravers lūpytes, tarsi ieškodamas krūties. Palietus naujagimio rankytę, jis gali bandyti įsikibti į pirštą. Dviejų mėnesių kūdikis jau siekia paliesti prie jo pasilenkusios mamos veidą. Keisdama mimiką, išpūsdama žandus ar iškišdama liežuvį, mama taip gali išlaikyti mažylio susidomėjimą.
Patarimas mamai: kai liečiate kūdikį, stenkitės, kad jūsų rankos nebūtų pernelyg šaltos, šlapios arba nešvarios. Kūdikio odelė labai jautri, tad galite sukelti jam neigiamų emocijų.

2. Masažas. Kuo dažniau glostykite mažylio padukus, delniukus, nugarytę. Stebėkite, kaip keičiasi jo mimika ir gestai – kūdikis išreiškia savo pasitenkinimą mosuodamas rankytėmis. Mylinčios mamos rankų masažas sutvirtina emocinį vaiko ir mamos ryšį. Beje, kūdikį turėtų masažuoti pati mama, o ne poliklinikos masažistė – jei dėl padidėjusio ar sumažėjusio raumenų tonuso skirtas masažas, būtų geriau, kad jį išmoktų atlikti pati mama, nes kūdikį gali išgąsdinti svetimų rankų prisilietimas.

3. Judesiai. Nebijokite mažylio paversti “rankinuku”. Nešiodama jį ant rankų, keičiant padėtį, šokdama su kūdikiu, mama padeda jam susipažinti su savo kūnu. Kartokite tuos pačius judesius, ir juos mažylis atsimins ir pradės atsiminti, kaip juda mama, netgi užmerkęs akutes. Pavyzdžiui, jei miegantį kūdikį norėsite perkelti iš savo lovos į jo lovytę, jis to nė nepastebės.
Patarimas mamai: jei yra galimybė, įsigykite supamąjį krėslą – jame galėsite suptis su mažyliu ir taip skatinsite jo raidą.

4. Žvilgsniai. Kuo dažniau mama žiūri į savo kūdikį, tuo greičiau jis pats akimis pradės ieškoti akių jos veide. Kūdikio dėmesio atkreipimas kalbinimu, ryškių žaislų rodymu, mimika padeda išlaikyti kuo ilgesnį akių kontaktą. Lieskite kūdikį, kai žiūrite į jį.
Dviejų mėnesių kūdikis šypsosi išvydęs žmogaus veidą, penkių – atpažįsta mamą. Kūdikio žvilgsnio fiksavimas praeina kelias stadijas: pirmiausia jis išmoksta akimis sekti mamos veidąir žaisliuką, rodomą jam prieš akytes, paskui atkreipia dėmesį į objektą, keičiantį padėtį, galiausiai pats aktyviai pradeda akytėmis ieškoti mamos akių arba jį dominančio daikto.
Patarimas mamai: žiūrėdama į mažylį, užsidėkite ryškiai raudoną klouno nosį sau ant nosies ir vėl nusiimkite. Pažaiskite su kūdikiu žaidimą „ku–kū“: delnais užsidenkite akis ir vėl jas atidenkite, sakydama „ku-kū“. Kūdikis su nekantrumu lauks, kol mama vėl pasirodys.

5. Šypsena. Pirmoji kūdikio šypsena pasirodo tada, kai jis jaučiasi komfortiškai. Vėliau jis šypsena stengiasi užmegzti kontaktą su kitais žmonėmis. Jei norite, kad kūdikis nusišypsotų, besišypsodama pakutenkite jį, pasupkite pasisodinusi ant kelių arba pamasažuokite. Jam patiks ir žaidimėliai „Ladu ladu ladutes“, „Viru-viru košę“.

6. Garsai. Gamta sutvarkė taip, kad kūdikiai reaguotų į aukštus mamos balso tonus. Kalbėkite savo kūdikiui, kai jį maudote, perrengiate, keičiate sauskelnes – greit jis pradės su juomis bendrauti guguodamas.
Patarimas mamai: maudydama ar perrengdama, dainuokite visada tą pačią dainelę – kūdikis greit įpras, kad koks nors įprastas veiksmas yra susietas su dainele, ir jausis saugiau, ypač jei jis nemėgsta maudytis.

7. Kvapai. Kūdikis verksmu reaguoja į pernelyg aštrius kvapus, tad geriau rinktis kosmetikos priemones be intensyvaus kvapo. Rengdamasi maudyti kūdikį, duokite jam „pauostyti“ vonios putų – taip mažylis pripras prie kvapo ir kitąkart žinos, kas kad jo laukia maudynės. Ties kūdikio lovele galite pakabinti sudžiovintų levandų ar mėtų maišelį – jų kvapai veikia raminamai, ir užuodęs kūdikis bus ramesnis.
Patarimas mamai: kūdikiams patinka ramunėlių, žaliosios arbatos ir levandų kvapai.

8. Skoniai. Motinos pienas, o vėliau ir papildomas maistas kūdikiui yra malonumo šaltinis, ne tik maistas. Pavalgęs jis savotiškai išreiškia dėkingumą mamai: padeda galvytę mamai ant peties, prisiglaudžia skruostu prie skruosto.
Patarimas mamai: jei vaikas atsisako valgyti, neverskite jo to daryti. Truputį pažaiskite su juo, pabendraukite ir po kurio laikovėl siūlykite maisto.

Ką skatina emocinis ryšys?

Pažinimą. Nustatyta, kad vaikai, su kuriais daugiau bendraujama, daugiau dėmesio skiria juos supančiai aplinkai. Kūdikiai, su kuriais bendraujama, tris kartus daugiau guguoja. Taip atsitinka todėl, kad mama, bendraudama su kūdikiu, instinktyviai pakeičia savo balso teną, garsumą, pradeda kalbėti aukštesniu balsu. Guguodamas kūdikis pradeda daryti pauzes, laukdamas mamos reakcijos. Tokie mamos ir kūdikio „pokalbiai“ padeda atsirasti vaiko kalbai.
Psichologai ir fiziologai taip pat pastebėjo, kad ant motinos rankų esantis kūdikis aktyviau domisi netolijo esančiais žaisliukais ir kitais daiktais. Tai atsitinka todėl, kad ant mamos rankų esantis kūdikis jaučiasi saugus. Kūdikiui nereikia galvoti, kaip apsaugoti save, ir visą dėmesį jis gali skirti pasaulio pažinimui.

Fizinį išsivystymą. Naujovių mokymasis neatsiejamas nuo judėjimo. Mažylis siekia žaisliuko, verčiasi nuo nugaros ant pilvo, kad pasiektų jį dominantį daiktą, sėdasi, stojasi. Ramus mamos padrąsinimas tada, kai jis stengiasi atlikti kokį nors veiksmą, veikia kūdikį raminančiai.

Bendravimą. Mama – pirmasis žmogus, su kuriuo kūdikiui tenka bendrauti. Savo bendravimo su mama patirtį mažylis ateityje panaudos, bendraudamas su kitais žmonėmis. Jei mama kūdikiui suteikia saugumo, pakankamai juo rūpinasi, kalbina, bendrauja, mažylis ir į kitus žmones žiūrės drąsiai, norės su jais bendrauti. Jei mama demonstruos mažyliui blogą savo nuotaiką, šauks ant jo, mažylis irgi gali persisunkti agresija, bus neramus.

Santykius su savo vaikais ateityje. Kokią patirtį turės kūdikis iš savo bendravimo su mama, taip jis ateityje elgsis su savo vaikais. Pirmoji patirtis išlieka visam gyvenimui, tad stenkimės, kad mažylis savo pasąmonėje išsaugotų tik pačius gražiausius prisiminimus.

Audronė Riškutė

Kodėl vaikas agresyvus?


Agresyvus elgesys - tai vienas dažniausių sunkumų, su kuriais susiduria mokykloje dirbantys psichologai, įskaitant tai, jog patyčios yra viena iš agresijos formų.

Įvairūs tyrimai atskleidžia, jog mergaitės ir berniukai yra vienodai agresyvūs, tik skiriasi agresijos raiškos formos. Berniukams dažniau būdinga fizinė agresija, mergaitėms - santykių. Tokius skirtumus tarp lyčių galima paaiškinti kultūra, berniukus siejant su fizine jėga. Yra tyrimų, kurie atskleidžia, jog berniukai ir mergaitės ne vienodai vertina įvairių agresijos formų žalą. Berniukai mano, jog fizinė agresija daug žalingesnė už kitas agresijos formas, tuo tarpu mergaitės mano, jog santykių agresija yra skausmingesnė nei fizinė agresija.

Kopijuoja tėvų elgesį

Socialinio išmokimo teorija teigia, jog vaikas kopijuoja kitų elgesį ir pirmiausiai kopijuojamas tėvų elgesys. Jei tėvams sunku kontroliuoti savo pyktį ir jį išlieja agresyvaus elgesio forma, tai vaikams, kuriems apskritai sunkiau save kontroliuoti bei suvokti savo jausmus nei suaugusiems, agresyvus elgesys bus dažnas palydovas. Vienas iš netinkamiausių tėvų reagavimo būdų į vaiko agresyvų elgesį yra jų pačių agresyvus elgesys, neretai pasireiškiantis kaip fizinė bausmė. Tėvai fizines bausmes pasirenka, nes patys susiduria su įvairiais jausmais, tokiais kaip pyktis, bejėgiškumas, atsiradusiais dėl vaiko nusižengimo ir nežinojimo, kaip užkirsti kelią vaiko netinkamam elgesiui. Todėl tėvams labai svarbu įsąmoninti pačių jausmus, išmokti suvaldyti reakcijas, kurios gali žeisti vaiką. Tai yra nelengvas uždavinys, reikalaujantis savikontrolės ir valios pastangų. Jei pačių tėvų pyktis intensyvėja, žymiai geriau išeiti iš kambario ir leisti sau nusiraminti, nei vaiką aprėkti ar panaudoti fizinę bausmę. Pasitaiko tėvų, kurie fizines bausmes naudoja galvodami, jog tai tinkamiausia priemonė „išauklėti“ vaiką. Ir neretai po fizinių bausmių, kurį laiką vaikas laikosi taisyklių, tačiau reikia nepamiršti, kokia kaina. Vaikas, patyręs fizinę bausmę, jaučiasi ne tik pažemintas, bet jam taip parodomas problemų sprendimo būdas, pratęsiant agresyvaus elgesio tradicijas. Mažas vaikas po fizinių bausmių, baimės vedamas, gali tapti paklusnesniu, tačiau paauglystėje galima sulaukti priešingo efekto. Taip pat fizinės bausmės siejamos su atitolstančiu santykiu tarp tėvų ir vaikų: vaikai mažiau pasitiki tėvais, mažiau linkę išsipasakoti net ir susidūrus su dideliais sunkumais. Taigi fizinės bausmės neigiamai atsiliepia tiek pačiam vaikui, tiek santykiams tarp tėvų ir vaikų.
Žinoma, agresyvus vaiko elgesys neturi būti nepastebėtas. Tėvai negali būti abejingi vaiko netinkam elgesiui. Visų pirma reikia bandyti suprasti, kas slypi už tokio elgesio, kokį poreikį vaikas nori patenkinti taip besielgdamas. Tai suvokus, ne tik turėtų mažėti tėvų pyktis, bet supratus, ko vaikas siekia agresyviai besielgdamas, galima parodyti kitų elgesio būdų, kaip siekti savo tikslų.

Svarbiausia – aiškios taisyklės

Labai svarbu vaikui nubrėžti ribas, jog jis suvoktų, kokį vaiko elgesį tėvai laiko nepriimtinu. Tai padeda pasiekti aiškios taisyklės ir susitarimai. Jei vaikas nesilaiko taisyklių, turi sulaukti neigiamų pasekmių, pavyzdžiui, netenkant privilegijų, tik svarbu, jog vaikas iš anksto žinotų, koks jo elgesys yra nepriimtinas ir kokios pasekmės jo laukia nusižengus taisyklėms. Ne mažiau svarbu yra ne tik iškart patirti pasekmes už netinkamą elgesį, bet ir pastebėti, jog vaiko elgesys yra tinkamas. Galima vaiką padrąsinti žodžiu, kaip jis gražiai elgiasi ar pasiūlyti apdovanojimą, pvz., vaikas suplanuoja, kaip praleisti šeimos popietę. Tokio pozityvaus elgesio pastebėjimas yra veiksmingas, palaikant tinkamą elgesį dėl kelių priežasčių: vaikas gauna dėmesio iš tėvų, kai jo elgesys yra tinkamas, todėl jis bus linkęs toliau taip elgtis, siekiant tėvų dėmesio; vaikui parodoma, kokio elgesio iš jo tikimasi; apdovanojimas už tinkamą elgesį taip pat skatins taip elgtis ir ateityje.
Svarbu nepamiršti, jog dažnai agresyvus elgesys būna simptomas gilesnių problemų, todėl reikia aiškintis tokio elgesio priežastis, kartais tik jas atradus galima sukontroliuoti agresyvų elgesį. Nustačius, nuo kada pradėjo reikštis agresyvus elgesys, gali paaiškėti, jog jis siejasi su tam tikrais pokyčiais vaiko gyvenime, pvz., tėvų skyrybomis, brolio ar sesers atsiradimu ir pan. Tokiu atveju yra labai svarbu kalbėtis su vaiku, nuraminti jį, parodyti, jog vaikas išliks svarbus, kad ir kas atsitiktų, padėti jam suprasti savo emocijas.

Aptarkite situacijas

Reikia atkreipti dėmesį į tai, jog agresyviai besielgiantis vaikas susiduria su nemažai sunkumų. Toks vaikas retai yra mėgstamas bendraamžių, įsivelia į konfliktus, gali nukentėti fiziškai, gauna mažai padrąsinimų iš aplinkinių, todėl jis dažnai išgyvena įvairių neigiamų emocijų ir atsiduria save išpildančių pranašysčių rate, iš kurio išeiti yra nelengva. Save išpildančių pranašysčių ratas yra, kai vaikui yra užklijuojama tam tikra etiketė, šiuo atžvilgiu, kaip agresyviai besielgiančio, todėl kiti, atitinkamai su juo besielgdami, sukels vaiko agresyvias reakcijas. Arba bus atkreipiamas į vaiką dėmesys, kai jis elgiasi agresyviai, taip patvirtinant iškart susidrausią išankstinę nuomonę apie vaiką. Toks modelis neretai būdingas švietimo institucijose. Jei tėvai iš darželio ar mokyklos gauna nuolatines pastabas apie vaiko agresyvų elgesį, turi suklusti ir suprasti ne tik vaiko poreikius, bet kaip jo netinkamas elgesys veikia aplinką. Tai supratus, svarbu su vaikais kalbėtis apie jų jausmus, kaip jų elgesys veikia kitus bei aptarti elgesio alternatyvas, kaip galima pasielgti kitaip. Rekomenduotina su vaikais aptarti situacijas, kada jiems pasireiškia agresyvus elgesys, aptarti visų konfliktų dalyvių poziciją, taip ugdant empatiją, t. y. gebėjimą įsijausti į kito žmogaus padėtį bei aptarti elgesio modelius, kaip būtų galima pasielgti panašiose situacijose. Taip pat tėvai turėtų kalbėti ir apie savo jausmus, taip parodant, kad neigiamos emocijos yra natūrali reakcija į nepalankias situacijas, tik svarbu atrasti būdų, kaip nusiraminti ar kaip siekti savo tikslų, nepažeidžiant tinkamo elgesio normų.

Dovilė Normantaitė
KTU Vaižganto progimnazijos psichologė
VDU psichologijos krypties doktorantė

Šaukštas -už mamą, šaukštas - už tėtį...

 

Atėjo bobutė pas gydytoją ir skundžiasi, kad jos apetitas blogas. Gydytojas padavė tabletę ir sako: „Išgerkite tabletę, ir kai tik ateis apetitas, suvalgykite dubenėlį košės“. Kitą dieną močiutė vėl ateina pas gydytoją ir sako: „Apetitas taip ir neatėjo, tai aš suvalgiau košę viena“.

Taip ir su vaiko apetitu – dažniausiai košę vaikas suvalgo be jo... Ką daryti, kad mama ar močiutė galėtų pasidžiaugti, jog rūpestėlio apetitas – kuo puikiausias?
Apetitas (lot. appetitus) – tai noras valgyti ar jausti malonumą valgant. Maisto skonis, kvapas, konsistencija įtakoja apetitą. Kiekvieno, net ir vaiko, skonis individualus, tad apetitą sąlygoja skirtingi veiksniai. Mamos dažnai skundžiasi, kad mažylio apetitas – prastas. Bet ką reiškia frazė „prastas apetitas“? Mes manome, kad vaiko apetitas prastas todėl, kad jis nenoriai valgo ar išvis nevalgo avižinės košės, kuri tokia naudinga jo organizmui. Tačiau apetitas čia niekuo dėtas – vaikelio akimis, košė yra „neapetitiška“. Vaikas irgi turi savo supratimą apie skanų maistą. Neskubėkite vaikui „kabinti“ anoreksijos diagnozės – taip vadinama liga, kuria sirgdamas žmogus visiškai praranda apetitą. Jūsų mažylis tiesiog prastai valgo.
Kokios prasto apetito priežastys? Jei jūsų mažylis šiuo metu serga – gali būti, kad dėl prasto apetito kalta liga – net ir menkiasias peršalimas. O gal jis darželyje ar svečiuose apsinuodijo, tik dar to nepastebėjote? Neverskite mažylio valgyti, kai jis serga – nieko nelaimėsite. Vaiko apetitas sugrįš, kai jis pasveiks, todėl šiuo metu svarbiausia – jį gydyti.
Bet būna ir kitaip. Vaikas neserga, tačiau apetito – jokio. Taip gali atsitikti todėl, kad jį kankina skrandžio, endokrininės, nervų sistemos ligos, avitaminozė, anemija. Jei atlikus tyrimus paaiškėja, kad vaikas sveikas, vaikas aktyvus, normaliai priauga svorio – nėra ko pergyventi. Netgi jei jums atrodo, kad vaikas nieko nevalgo.
Yra daug kovos su „nevalgiuku“ būdų: pavyzdžiui, leisti vaikui išalkti, neduoti jokių užkandžių ir saldumynų. Pusryčius, pietus ir vakarienę kasdien patiekite tuo pačiu metu. Jeigu vaikas net neprisiliečia prie lėkštės – neverskite jo valgyti, nes prievartinis valgymas gali sukelti didesnes problemas, negu nevalgymas. Nesiūlykite vaikui atšalusio maisto – stenkitės, kad jis būtų tinkamos temperatūros. Galima įsigyti specialią termorankinę, kurioje maistas kelias valandas išliks šiltas.
Pasistenkite pusdienį su vaiku praleisti gryname ore ir ne tik vaikščiojant – žaiskite slėpynių, bėgiokite, šokite. Namo grįžęs vaikas suvalgys ne tik sriubą, bet ir antrąjį patiekalą. Gal net paprašys dar! Juk dažnai sakoma, kad vaiko nevalgymas – tai tik tėvų tinginystės įrodymas. Pagalvokite apie tai. Stenkitės vadovautis šiais patarimais:

1. Valgį visuomet patiekite tuo pačiu metu. Jei vaikas lanko darželį, ir per išeigines pusryčius, pietus ir vakarienę patiekite tuo pačiu laiku, kada darželyje vaikai valgydinami. Jūsų atžalos organizmas jau įprato, kad valgis patiekiamas būtent tuo laiku, tad vaikas valgys geriau, negu patiekus maistą „namų“ laiku.
2. Dažnai vaikai nenoriai valgo pusryčius, nes anksti ryte dar nesijaučia išalkę. Pasitelkite fantaziją: virkite košę kartu su vaiku arba tepdami sumuštinius, paprašykite vaikų pagalbos.Gal jiems pilvukai pradės gurgti, išvydus ant duonos riekės tupintį katinėlį iš dešros?
3. Gražiai paserviruokite stalą. Nebijokite, kad vaikai išteps staltiesę – nusipirkite tefloninę, lengvai valomą, nesvarbu, kad ji nėra tokia „jauki“, kaip lininėar medvilninė.
4. Apetitą kelia oranžinė, raudona, geltona spalvos. O mėlynos spalvos indų ir staltiesių venkite – mėlyna slopina apetitą.
5. Arbatą patiekite ne po valgio, o valgio metu. Geriausia, kad ją išvirtumėte prieš pusryčius – tegu ataušta. Arbata su citrina sužadins apetitą.
6. Neleiskite vaikui valgyti prie kompiuterio ar televizoriaus – nuo mažų dienų mokykite, kad valgyti būtina prie stalo. Valgyti turi visa šeima. Neleiskite tėčiui kavos gerti prie kompiuterio – kyla pavojus, kad netyčia gali iš;ieti kavą, be to, sugadinamas pusryčių ritualas.
7. Iš vakaro kartu su vaiku aptarkite rytdienos meniu. Galite net susirašyti meniu, kaip kavinėje, ir tegu vaikas iš vakaro „užsisako“, ką valgys rytoj.
8. Stenkitės, kad namuose vaikas valgytų ne tik jo mėgiamą, bet ir naudingą maistą. Jei nenori valgyti daržovių – stenkitės jas patiekti patraukliai. Jau net kavinėse galima užsisakyti išilgai šiaudeliais supjaustytųmorkų, kurias galima mirkyti į mėgstamą padažą.
9. Tegu vaikas pietus ir vakarienę gamina kartu su jumis. Net nedidukas vaikas jau gali padėti formuoti kotletus, suberti bulves ir morkas į sriubą.
10. Įsiveskite tradiciją sekmadienio pusryčius gaminti drauge su tėčiu arba juos valgyti jaukioje kavinukėje miesto centre.

Audronė Riškutė

Darželis – geriausia bendravimo mokykla

morgueFile.comŠiuolaikinis nuolat kintantis pasaulis kelia didelių reikalavimų ne tik moksleiviui ar studentui. Išmokti keistis ir prisitaikyti prie permainingos aplinkos turi ir iki- mokyklinukas. Ikimokyklinėse įstaigose atskleistos individualios vaiko savybės ir gebėjimas bendrauti, vengiant konfliktų, lygiai taip pat svarbu, kaip mokyklose įgytos mokslo žinios, kuriomis kūrybingai naudotis taip pat reikia įgūdžių. Vaikui reikia kitų vaikų, būrio draugų. Jiems patinka drauge žaisti, bendrauti, dalintis  žaislais. Praktinėje veikloje vaikai  kaupia dorovinę  patirtį, išmoksta  elgtis  su  bendraamžiais ir vadovaujasi savo sukurtomis taisyklėmis.

Skaityti daugiau...

„Mažyli, mama tuoj grįš...". II dalis

morgueFile.comNet ir trumpas išsiskyrimas mažiems vaikams gali sukelti labai stiprias ir nemalonias emocines reakcijas. Jei norime paisyti vaikelio poreikių, kiekvieną išsiskyrimą turime interpretuoti savo, o ne knygose aprašyto statistinio vaiko akimis. Jei pastebėjote, kad mažylis netoleruoja jūsų dingimo iš regos lauko, pasistenkite nedingti. Kūdikiai nesupranta pasakymo: aš tik trumpam bėgu į virtuvę. Jie verkia ir tiek. Nes jaučiasi nesaugiai. Kai vaikas jaučiasi saugus, trumpą priverstinį išsiskyrimą su mama jis išgyvena ne taip skausmingai.

Skaityti daugiau...

Komentuok

Free and Commercial Modules by Kasey Moore.