Smaller Default Larger

„Tėveliai, pabūkit su manimi...“

Bendravimas - tai dviejų ar daugiau žmonių tarpusavio sąveika, kurios metu perduodama informacija ir patenkinami emocinės šilumos, saugumo, saviraiškos ir kiti poreikiai. Mažyliai bendravimo pagrindų išmoksta stebėdami ir komunikuodami su savo tėvais. Todėl vaikams labai yra svarbūs pirmieji bendravimo įspūdžiai. Tyrinėdami ir stebėdami savo aplinką mažyliai bendrauti mokosi ne tik kalba, bet ir gestais. Atlikti psichologiniai tyrimai parodė, jog žodiniu būdu žmonės perduoda tik 20-40% informacijos, o 60-80% atitenka nežodiniam bendravimui. Nors bendravimas iš pirmo žvilgsnio atrodo labai nesudėtingas procesas, neretai nutinka taip, kad tėvų ir vaikų sąveika nėra tokia, kokios jie norėtų. Kodėl taip nutinka?

 

Neretai tėvai, norėdami išugdyti savo mažylius kuo mažiau priklausomus nuo jų pačių, nepatenkina jų bendravimo ir emocinės šilumos poreikių, pvz.: kai mažylis verkia, stengiasi neimti jo ant rankų, nemyluoti, kad vaikas išmoktų pats nurimti, o kai guli ramus lovytėje, taip pat tuo nepiktnaudžiauja siekdami, kad vaikas išmoktų pabūti vienas. Taip mažylis kasdien gauna vis mažiau tėvų šilumos, nepatenkina bendravimo poreikio ir laikui bėgant supranta, kad ką bedarytų, norimo dėmesio iš tėvų nesulauks. Tokiose sąlygose užaugę vaikučiai turi silpnesnius bendravimo įgūdžius, nes nemoka tinkamai reaguoti į kitų žmonių jausmus. Taigi norint išmokyti vaiką tinkamai bendrauti, reikia ir patiems to nuolat mokytis. Pastebėkime patys save ir pasakykime sau ar mes išties bendraujame su savo mažyliais? Ar mes stebime juos, pastebime jų poreikius ir sugebame juos patenkinti?

Lankymasis žaidimų kambariuose, atrakcionų parkuose ar žaislais užverstas vaiko kambarys nėra kokybiško tėvų ir vaiko bendravimo ženklas. Kokybišką bendravimą reikėtų vertinti ne pagal tai, kiek laiko tėvai praleidžia su vaiku, o pagal tai, kas tuo metu įvyksta tarp jų. Abiem pusėm bendra ir maloni veikla visiems suteiks daugiau džiaugsmo. Tėvai ir vaikai bendravimo meno turi mokytis visą gyvenimą. Bendravimo sėkmę lemia noras ir pastangos suprasti kitą žmogų, domėjimasis juo ir skiriamas dėmesys jam, pastangos suprasti jį ir jo vidinį pasaulį, išgyvenimus. Ikimokyklinio amžiaus vaikams būdingas egocentrizmas (vaikams sunku suprasti kito žmogaus požiūrį), tad bendraudami tėveliai turi suvokti, jog jų mažylis egoistiškai kartais elgiasi nesąmoningai. Jis tiesiog labai nori pabendrauti su jumis ir todėl, nesuvokdamas to, gali pradėti pokalbį užstodamas televizorių, kai jūs žiūrite žinias, ar pertraukinėti jus, kai dirbate virtuvėje.

Todėl bendraujant su mažu vaiku reikia prisiminti, kad toks elgesys atspindi jo pažintinį ribotumą. Bendraudami nepamirškime ir to, kad ikimokyklinukams lengviau laikytis pozityvių nurodymų negu negatyvių. Tą tėvai neretai pamiršta ir sukonfliktuoja su savo mažaisiais. Vaikai negeba kontroliuoti savo elgesio kaip suaugusieji. Kai vaikai išlieja maistą, nereaguoja į pastabas, draudimus,- jie tai daro nepiktavališkai ir nesąmoningai.

Norint efektyviai bendrauti su vaiku šeimoje yra svarbu tinkamai pasinaudoti įvairiomis bendravimo priemonėmis. Bendraudami su vaiku žiūrėkite jam į akis, kalbėkite trumpais sakiniais, palaikydami kontaktą su jais, kartais prisiliesdami. Taip vaikai jaučia, kad bendraujama tik su jais ir dėl to jaučiasi saugiau bei patys išmoksta tinkamai atsakyti į jūsų bendravimą. Skambus žodis, atidus klausymasis, šmaikšti replika, metafora, laiku pavartota mimika ar gestas bendravimą daro įtaigų ir paveikų.

 

Patarimai tėvams, auginantiems ikimokyklinio amžiaus vaikus:

 

·          Stebėdami savo vaikus tiek žodžiais, tiek mimika reaguokite į jų elgesį.

·          Bendraudami palaikykite kontaktą (akių, fizinį).

·          Susiraskite abiem pusėms mėgstamą veiklą, kad kartu praleistas laikas būtų malonus abiem.

·          Žaisdami su vaiku skirkite visą dėmesį jam neužsiimdami pašaliniais darbais.

·          Žaisdami su vaiku leiskite jam pasirinkti žaislą, skatinkite jo iniciatyvą.

·          Žaisdami matykite ir įvardinkite ką matote, nebūkite vien stebėtojais.

·          Pagirkite (pvz.: „Šauniai sugalvojai“).

·          Domėkitės (pvz.: „Ar lėlytė nealkina? Gal ją reikėtų perrengti?“).

·          Pagelbėkite, jei vaikas prašo pagalbos. Per anksti jos nesiūlykite - būkite kantresni.

·          Nekritikuokite vaiko, jei jam nepavyksta atlikti vienos ar kitos žaidimo užduotėlės, paskatinkite pabandyti dar kartą, pasiūlykite pagalbą.

·      Veiklai paįvairinti prisiminkite savo vaikystės žaidimus (karpinius, lipdinius iš tešlos, popierines lėles, statinius iš dėžučių, t.t.), kurie nebuvo brangūs, tačiau puikiai lavino fantaziją.

·          Nebarkite vaiko, jei jis piešdamas staiga mes į šalį pieštukus ir pareikš norą šokti ar žaisti su lėlėmis. Paskatinkite užbaigti piešinį ir tada leiskite užsiimti kita veikla. Maži vaikai trumpai išlaiko dėmesį, greitai pavargsta, tad veiklos kaita padeda iš naujo susikaupti ir susidomėti

 

Parengė Šiaulių m. PPT psichologė Ieva Jurevičienė

Komentuok

Free and Commercial Modules by Kasey Moore.