Smaller Default Larger

Valandėlė vaikui. Svarbi kokybė ar kiekybė?

Lietuviai garsėja kaip mažiausiai per parą savo vaikams laiko skiriantys  tėvai. Tačiau kasdien po darbų jie gali prasmingai praleisti valandėlę su vaikais net atlikdami namų ruošos darbus. Tereikia noro ir šiek tiek kantrybės, kurios po erzinančios, beprotiško tempo ir sumaišties dienos, reikia tikėtis, kartais visai nebelieka... Kuo naudingas gali būti drauge su vaiku gaminamas maistas, sodo ar daržo priežiūra, namų tvarkymas? Dažnai girdime, kad svarbiau kokybė, o ne kiekybė. Ar tai galioja ir kalbant apie tėvų santykius su vaikais?

 

Su vaiku ar šalia vaiko?

Be abejo, labai svarbu, kad tėvai leistų laiką su vaikais ir, vertinant vaikų akimis,  kuo daugiau – tuo geriau. Tačiau dažnai atsitinka taip, kad tas leidžiamas laikas visa nėra su vaiku, o tik šalia vaiko,  todėl vaikui trūksta tėvų dėmesio ir meilės. „O koks tas kokybiškas buvimas?“ – paklausite. Tiksliausius atsakymus mums visuomet sufleruoja psichologai. Taigi psichologė Karolina Tarnauskienė įsitikinusi, kad vaikui reikia dovanoti pilnavertį buvimą kartu, kada jis yra centras, o visas tėvus viliojantis pasaulis ir veikla nublanksta prieš faktą, jog tuo metu esama kartu. Tai turėtų būti laikas, kuris sustotų amžinybėje ir begalybėje, kurioje lieka tik vaikas ir tėvas, tik vaikas ir motina arba visi kartu. Vaikas, nepaliestas skubančio, kažkur nuolat lekiančio it pakvaišusio pasaulio, kviečia mylėti tiesiog ČIA ir DABAR bei dalintis meile džiaugiantis besąlygišku artumu. „Ir visai nesvarbu, ką veiksite – svarbu pats buvimas kartu, netgi svarbesnis už veiklą, kad vaikas jaustų, jog jūs norite būti su juo“, – savo atžalai atsiduoti besąlygiškai skatina psichologė.

 

Ne auklėti, o tiesiog BŪTI

Tris (4, 7 ir 15 m.) atžalas auginanti Eglė įsitikinusi, kad vaikų nereikia auklėti, o su jais tiesiog būti, t.y. gyventi savo gyvenimą, kur suaugusiųjų darbai susipina su vaikų žaidimais. „Gaminant maistą, tvarkant virtuvę savo vaikų prašau padėti lėkštes, įrankius bei  pavalgius juos nunešti nuo stalo, skalbiant drabužius mažoji padeda juos sudėti į skalbimo mašiną ir ją įjungia. Netgi lyginant, kai vaikai paprašo, prižiūrėdama „atsakingą darbą“ duodu išlyginti kokį rankšluostuką“, kaip namuose su mažaisiais dalijasi darbus pasakoja Eglė. Tačiau svarbiausia, anot jos,  kad kai vaikas kuo daugiau yra šalia tėvų, jis ne tik girdi, ką pastarieji deklaruoja („būk sąžiningas, darbštus, atsakingas, draugiškas“ ir pan.), bet ir  mato kaip patys suaugusieji elgiasi, kokį realų pavyzdį rodo vaikams. „Mano poelgiai, vertybės yra geriausias pavyzdys vaikams. Juk jie nuolat stebi, analizuoja, daro išvadas, tad suvokiu, jog niekada žodžiai negali skirtis nuo darbų“, pasakoja Eglė.

Moteris supranta, jog su vaiku praleisti visą dieną yra prabanga, tad tam turint mažai laiko svarbi yra buvimo su vaiku kokybė. „Skiriant nors ir 10 minučių per dieną vaikui, reikėtų visą dėmesį sutelkti tik savajai atžalai, kad bendravimo netrikdytų jokie telefonai, televizorius ar kompiuteris“, kad svarbiausia nors ir trumpas, bet nuoširdus bendravimas mano trijų vaikų mama.

 

Akimirkos su vaiku  brangiausios

Darželinukę dukrelę ir paauglį sūnų auginanti Laima tikina jau įvertinusi ir bendravimo „ekspresu“, ir džiugaus buvimo kartu skirtumus. „Kai augo vyresnėlis, kuriam dabar jau 13 metų, visiškai neturėjau laiko, nes ilgai dirbdavau. Man buvo greičiau pasidaryti pačiai, nei aiškinti ir mokyti. Laisvalaikį leisdavom pramogaudami, – pasakoja Laima. – Gimus dukrytei, motinystei turėjau daugiau laiko. Gal ir branda kita atėjo. Nors gaminant valgį ir daugiau tvarkymosi po abiejų kočiojimų, maišymo... Bet jos žibančios akytės ir tos akimirkos, kai kartu perkam produktus ir pasitariam, ką ir kaip kepsim, atsiperka“. Tiesa, moteris pastebinti, jog pirmagimio poreikis tvarkytis taip ir neišaugo. „Negaliu pasakyti kodėl: ar dėl to, jog jis – berniukas, ar kad skyriau jam per mažai laiko. O štai mažoji noriai ima šluotą, skudurėlį ir valo kartu su manimi dulkes. Neatmetu galimybės, kad prasidėjus paauglystei išlys ir jos tinginėlis, kas žino?..“, – nenorinti užgožti iniciatyvos tikina Laima, nes tai, anot moters, lavina, pratina, ugdo, o svarbiausia  – suteikia galimybę pabūti kartu. „Juk akimirkos, kai vaikai auga, niekuo nepakeičiamos. Jos taip greitai prabėga! Todėl, jei auginant pirmąjį vaikelį visad norėjau, kad jis kuo greičiau pradėtų vaikščioti, kalbėti, skaityti, tai su mažąja visiškai priešingai – nenoriu, kad ji užaugtų“, – apie tai kaip mėgaujasi kiekviena akimirka su vaiku pasakoja Laima.

 

Auginti derlių ir gėrėtis gėle – drauge su vaiku

Taigi, kaip kokybiškai išnaudoti tą taip brangų mums visiems laiką? Kiekvieną akimirką vaikai gali būti net ir labai dideli jūsų pagalbininkai. Net nejausdami, jog tuo metu yra mokomi, ugdomi, lavinami... Bendraudamas su suaugusiuoju, vaikas vis daugiau dėmesio kreipia į jo asmenines savybes bei santykį su kitais žmonėmis. O tai keičia vaiko požiūrį į save ir savo elgesį. Taip mažasis pratinamas reikšti mintis, emocijas, dvasios būsenas, skatinamas pažinti pasaulį ir save, jausmus, nuotaikas, pasakoti patirtus įspūdžius, reikšti savo nuomonę. Bendroje veikloje ugdomas vaiko savarankiškumas, jis jaučiasi gerbiamas, pripažintas, išklausytas.

Kvieskite į talką mažuosius gamindami vakarienę (kiek emocijų ir naudos jiems suteiks ne tik stalo serviravimas skaičiuojant šeimos narius bei jiems priklausančius įrankius. Juk net sriuba iš raidelių ar skaičių formos makaronų čia taps puikia mokymo priemone!).

Įvairiapusiškai pasitarnaus ir veikla darže, sode, gėlyne – čia tinkamiausia patirti atradimo, tyrinėjimo, pažinimo džiaugsmą. Gamtoje vertėtų mokyti įsiklausyti į tuos garsus, kuriuos užgožia mašinų ūžimas, žmonių balsai, triukšminga muzika. Mokykite klausytis tylaus lapų šnarėjimo, drugelių plazdėjimo, vėjo plevenimo. Parodykite vaikams, koks nuostabiai tobulas gamtos kūrinys – gėlės žiedas: vienoks jis brėkštant aušrai su rasos lašeliu, visiškai kitoks užsimerkdamas artėjant vakarui...

Beriant sėklas į lysves tikrai pravers mažieji piršteliai – vaikai labai atsakingai pasirūpins būsimu derliumi (jau regiu iškištą liežuvuką, susikaupusį veidelį ir griuvinėjantį tarpulysvėj tą „didįjį“ sodininką). Mažieji mėgsta žaisti su vandeniu – leiskite jiems laistyti ištroškusį daržą ar gėlyną. Stebėkite ant tvoros nutūpusį nematytą paukštelį, aptarkite jo ypatybes, pabandykit pamėgdžioti giesmelę ar kitaip pritaikyti smulkiąją tautosaką. Čia, žinoma, reikėtų ir tėveliams turėti šiokių tokių „lobynų“...

Net paprasčiausias kalbėjimasis vaikui yra „aukso“ vertės. Bendraudami tėvai ne tik sužinos atžalos dienos potyrius ir nuotykius, daugiau pažins savo mažojo žmogaus vidinį pasaulį, bet taip bus lavinama ir vaiko šnekamoji kalba. Malonūs pašnekesiai gali pasitarnaut mokant kultūringo bendravimo ir elgesio taisyklių. Juk kalba – viena būtiniausių sąlygų vystytis harmoningai asmenybei.

Ir pabaigai... Tikriausiai esate girdėję, jog vaikai kitų jausmus jaučia kur kas subtiliau nei suaugusieji. Jie lyg kempinė sugeria viską, ką nujaučia ir lyg veidrodėlis tai atspindi. „Kai vaikas jaučia, jog jūs esate su juo, nes jis jums reikalingas, nes jums gera su juo, nes jūs pats siekiate jo draugijos – jis jaučiasi mylimas ir dešimteriopai atsako savąja meile. Vaikas jaučiasi priimamas, norimas, mylimas toks, koks yra, todėl ir pats išmoksta kitus priimti ir mylėti su visomis jų ypatybėmis. Tad būkime atidūs ir nepavokime iš mažųjų šios žemės gyventojų sugebėjimo dalintis meile. Taip užtikrinsime pagrindinę laimės sąlygą“, – sėkmingam bendravimui receptą „rašo“ psichologė Karolina Tarnauskienė.

 

Parengė Ligita Šoliūnienė

Komentuok

Free and Commercial Modules by Kasey Moore.