Smaller Default Larger

Kodėl mergaitės „dažosi“, o berniukai „skutasi“?

„Užaugęs būsiu toks, kaip tėtis“, „Kai būsiu didelė, vairuosiu tokią pat mašiną, kaip mama“ – tvirtai, tarsi burdami savo ateitį, dažnai sako vaikai. Įprasta situacija: mažoji kulinarė savoje virtuvėje išradingai puošia iš smėlio keptus pyragaičius, pasipuošia žibučių žiedlapių „priklijuotu“ manikiūru ir padengusi stalą laukia svečių. „Tikra mamytė“, - paglosto širdį tėvams. Kodėl vaikai kiekviename žingsnyje stengiasi atkartoti suaugusiuosius - kalbėti jų žodžiais, mėgdžioti elgseną?

 

 

Mažieji beždžioniukai

Mėgdžiodami suaugusiuosius vaikai tarsi bando surasti atsakymus į klausimus „Kas aš?“, „Kokiu norėčiau tapti ateityje?“. Net kelių metų vaikas kasdien vis geriau pastebi ir vis „profesionaliau“ mėgdžioja suaugusiuosius. Mažasis kopijuoja net sudėtingiausius veiksmus ir perkelia juos į savo elgseną.

Kiekvienas sveikas mažylis nuo ankstyvos kūdikystės noriai mėgdžioja aplinkinius, ypač savo tėvelius, brolius, seseris. Darželyje ar vaikų žaidimo aikštelėje galima dažnai pamatyti kaip mažieji žaidžia „mamas“, „namus“, kalba įsivaizduojamais telefonais, imituoja mėgiamų filmukų herojus. „Kartais tėveliams tenka susigėsti, kai jų atžalos ne pačiu tinkamiausiu momentu netikėtai pamėgdžioja jų žalingus įpročius - užsirūko ar vaidina apgirtusius „kaip tėtis“, nusikeikia „kaip mama ar vyresnis brolis“, - pasakoja psichologė Aušra Šūmakarienė. – „Kodėl taip darai? - kartą išgirdau klausiant tėtį, kai jo mažylis, vaidindamas šunį, pabandė valgyti iš jo dubenėlio. Vaikas be abejo negali atsakyti į tokį klausimą. Jis mėgdžioja nesąmoningai, nes tai - instinktyvus elgesys, reikalingas ne tik žmonėms, bet ir kai kurioms gyvūnų rūšims ir sąlygojantis būtinos išlikimui patirties perdavimą“.

 

Dažniausiai lygiuojasi į tėvus

Šeima yra pirmoji aplinka, kurią vaikas pradeda sąmoningai suvokti. Psichologai tvirtina, jog augdamas jis prisitaiko prie aplinkos, perima dalį tėvų manierų, dažnai pradeda elgtis ir mąstyti kaip jo tėvai bei artimieji. Tėvų atsakomybė už besiformuojančią asmenybę yra labai didelė. Šeimoje svarbi vyraujanti aplinka, tėvų tarpusavio santykiai bei asmeninis pavyzdys. Su laiku vaikas augdamas susikuria savąją autonomiją. Vienus šeimos ir aplinkos pavyzdžius jis pasirenka, kitus atmeta – taip susikuria unikali asmenybė. Elgesio, jausmų atskleidimo, įpročių, vertybių vaikai pirmiausiai mokosi iš mūsų - ne iš mūsų „paskaitų“ jiems, bet iš mamos ir tėčio elgesio, reakcijų į vaikus, reakcijų į vienas kitą (tai mes tie elgesio modeliai, „suaugusio žmogaus pavyzdžiai“) – tvirtina psichologai. Vaikas dažnai perima šeimos vertybes ir tai sąlygoja jo profesijos pasirinkimą, požiūrį į darbą, santuoką, šeimą, vaikų auklėjimą, vienų ar kitų asmeninių savybių svarbą. Ir blogiausia, jei auklėjamuoju pavyzdžiu tampa gatvė bei neigiamą įtaką darantys draugai.

Augdamas vaikas tapatinasi su jam reikšmingais žmonėmis. Identifikacijos objektais gali būti tėvai, artimieji, bendraamžiai, filmų herojai, pramogų verslo atstovai ir t.t. Tai padeda vaikui perimti tėvų ir suaugusiųjų požiūrį į gyvenimą, įvertinti save iš suaugusiųjų pozicijų, taikyti jų sukurtus standartus savo veiklai, vystyti savo paties tapatumą.

„Mėgdžiojimas - tai žaidimas, kurio rezultatas yra tam tikras išmokimas“, - teigia psichologė A. Šūmakarienė. Mergaitės, bendraudamos su mamomis, jas stebi ir mokosi, kokia turi būti moteris. Berniukai, mėgdžiodami tėčio elgesį, ruošia save tėvo vaidmeniui. Susitapatindami su jais, vaikai įgyja savo lyties tapatumą, kuris svarbus visam likusiam gyvenimui. Ateityje gali kilti problemų, jei mama ar tėtis mažai praleidžia laiko su savo atžala, jei ji mato ar patiria grubų, agresyvų, įžeidinėjantį suaugusiojo elgesį. Todėl nenustebkite, jei vaikas konfliktus sprendžia jėga, jei įžeidinėja aplinkinius, naudodamas šeimoje girdėtus epitetus, negerbia moterų. Blogiausia, kai suvokimas, kad blogiu galima pasiekti viską, tampa gyvenimo norma.

Kuo tiksliau vaikas geba pamėgdžioti, tuo geriau yra išsivystę jo pažintiniai gebėjimai. Deja, kartu su reikalingais įgūdžiais, vaikai išmoksta ir ne visai tinkamų ar net žalingų sveikatai dalykų. Mažą vaiką galima prilyginti kempinei, kuri sugeria į save viską, kas vyksta aplinkui. Jie nemoka filtruoti gaunamos informacijos, nemoka vertinti kas jiems naudinga, o kas potencialiai gali pakenkti. Kartais instinktyvus mėgdžiojimas gali peraugti ir į sąmoningą, tyčinį elgesį. Taip nutinka tuomet, kai aplinkiniai savo reakcijomis (juoku, pykčiu) skatina vaiką pakartoti tam tikrą elgesį, šį kartą jau dėl to, kad smagu stebėti kai tėveliai juokiasi ar paraudusiu veidu keistai mosikuoja rankomis. Tuomet mėgdžiojimo paskirtis jau nebe išmokimas, o tiesiog žaidimas. Todėl, pastebėjus netinkamą vaiko elgesį, svarbu jį atitraukti ramiai nukreipiant vaiko dėmesį prie kitos veiklos ir vengiant stipraus emocinio reagavimo. Psichologė A. Šūmakarienė tvirtina, jog mėgdžiodami vaikai išmoksta ir nenaudingo, kartais bereikalingai ribojančio emocinio reagavimo į aplinką. „Baimingos mamos vaikai be abejo išmoks visko bijoti, nes nuolat girdi perspėjimus apie tariamus pavojus. Tačiau ir drąsioms mamoms kartais pasitaiko netikėtai suklikti išvydus varlę ar mažytę pelytę. Pamačius persikreipusį mamos veidą, vaikui gali užtekti ir vieno karto įsiminti, kad išvydus šiuos ar panašius gyvius reikia klykti ir šokti į šalį“, - kuo mėgdžiojimas gali įtakoti tolimesnį gyvenimą pasakoja psichologė.

 

Tėčio ir mamos mokykla

Gero elgesio, teigiamų įpročių, manierų vaiką reikėtų mokyti nuo pat mažų dienų. Ir tam puikiai pasitarnaus vaikų savybė - mėgdžiojimas. Kiekvieną akimirką būkite savo vaikui pavyzdžiu – galvokite kaip elgiatės, ką kalbate, kaip atrodote. Juk mažųjų akelės jus stebi pastoviai, atmintyje dėliojasi regėti vaizdiniai, o vaikiškas mąstymas kurpia savas išvadas. Neužtenka vaikui kalbėti, kaip ir ką reikia daryti – būtent taip turite ir jūs pats elgtis, būti tikriausias to pavyzdys. Mažieji greit suvokia, kur yra tik kalbos, o kur tikrovė. Neužtenka apkrauti vaiko knygomis ir teigti, jog skaitant žmogus turtėja dvasiškai – knyga turėtų būti ir jūsų gyvenimo draugė. Mama, lavindama dukros estetinį pojūtį, gali sumaniai išnaudoti mergaitės norą puoštis, pažinti kosmetikos bei mados paslaptis. Tačiau, net ir tai aiškindama mažajai, mama neturėtų po namus vaikščioti susivėlusi ir apsileidusi – juk mergaitės visuomet trokšta „būti kaip mamos“. Vienoms mamoms nepavyks užauginti vyriško berniuko: juk tik vyro pavyzdys įvairiose gyvenimiškose situacijose skatina sūnų būti ištvermingu, džentelmenišku, drąsiu; moterys neatskleis tikrųjų meistrystės, žvejojimo ar ūkiškumo subtilybių. Tačiau puikiausiai ir berniukai, ir mergaitės gali „repetuoti“ būsimą šeimą talkindami virtuvėje, sode ar garaže.

Jei kiekvienoje šeimoje tėvai jausis atsakingi už savo vaikus ir juos mokys geru savo pavyzdžiu, teigiama pamažu taps ir mūsų visuomenė. Tuomet nereikės burnotis kaip agresyvėja paaugliai, koks nevaldomas ir žiaurus tapo mūsų jaunimas ar diskutuoti „kur ritasi mūsų pasaulis“?!

Mėgdžiojimas reikalingas žmogui ne tik vaikystėje, bet ir visą likusį gyvenimą. Galbūt todėl buvo sukurtas posakis „Visi žmonės gimsta originalais, o miršta kopijomis“. Todėl svarbu vaikus palaipsniui mokyti įvertinti stebimą aplinką, neskubėti sekti kiekvienu pavyzdžiu, bet stengtis ugdyti savo kūrybiškumą, savarankiškai eksperimentuojant ir randant savo originalų sprendimą.

 

Psichologė Aušra Šūmakarienė, www.kurybosterapija.lt

 

Ligita Šoliūnienė

 

Komentuok

Free and Commercial Modules by Kasey Moore.