Smaller Default Larger

Darželis – geriausia bendravimo mokykla

morgueFile.comŠiuolaikinis nuolat kintantis pasaulis kelia didelių reikalavimų ne tik moksleiviui ar studentui. Išmokti keistis ir prisitaikyti prie permainingos aplinkos turi ir ikimokyklinukas. Itin svarbu mokėti prisitaikyti, rinktis ir orientuotis dinamiškoje visuomenėje, atskleisti gebėjimus, pasitikėti savimi, kritiškai mąstyti, bendrauti ir bendradarbiauti, išsilaisvinti iš nepagrįstų vidinių apribojimų. Ikimokyklinėse įstaigose atskleistos individualios vaiko savybės ir gebėjimas bendrauti, vengiant konfliktų, lygiai taip pat svarbu, kaip mokyklose įgytos mokslo žinios, kuriomis kūrybingai naudotis taip pat reikia įgūdžių. Vaikui reikia kitų vaikų, būrio draugų. Jiems patinka drauge žaisti, bendrauti, dalintis  žaislais. Praktinėje veikloje vaikai  kaupia dorovinę  patirtį, išmoksta  elgtis  su  bendraamžiais ir vadovaujasi savo sukurtomis taisyklėmis. Kiekvienas vaikas – skirtingas, individualus, turintis  savo  požiūrį ir  nepakantus  kito nuomonei. Todėl kartais iškyla bendravimo problemų.

Vaikų darželis – idealiausia vieta ir erdvė pradėti bendrauti su bendraamžiais. Čia galima pasikumščiuoti ar pasistumdyti su tokiu pat kaip tu, galima jo batus įmesti į žaislų dėžę, galima net draugui įžnybti ir gauti spyrį atgal, žinoma, kai nemato grupės auklėtoja. Tačiau tada viskas tampa  aišku: „Taip daryti negalima...“,  „Man irgi skaudės, kai mane kitas muš...“,  „Man skauda!..“. Su  mama viskas vyksta kiek kitaip. Juk nė viena nespirs savo besižnaibančiam ar besistumdančiam vaikui. Mama tiesiog sakys: „Taip nedaryk, tai negražu. Dabar jam skauda“ arba „Tu juk nenori, kad tau spirtų atgal, nes tada tau skaudės“.

Taigi geriausia pamoka yra vaiko patirtis. Geriau vieną kartą patirti, ką reiškia, kai draugas  tau įspiria, nei triskart išgirsti iš mamos lūpų kaip skauda draugui, kuomet tu jam įspyrei. Be to, darželio grupėje ilgai vienas kamputyje nesėdėsi, akmens užantyje nelaikysi. Teks susitaikyti su draugais, nes kam gi parodysi savo naujausią mašinytės modelį, kurį vakar nupirko tėtis, ar  naują plaukų segtukų  rinkinuką su blizgančiais „deimantais“.

Dar darželyje galima per muzikos užsiėmimus šokti ratelius su labiausiai  patinkančia  grupės  mergaite. Net jei ji eidama į kiemą susikibs rankomis su kitu grupės berniuku. Tai neįkainojama  patirtis.Jausmai ir emocijos kunkuliuoja darželinukų širdelėse. Čia viskas ir visada labai labai svarbu! Jei džiaugiamasi, tai su plojimais ir ovacijomis, o jei liūdima, tai taip pat iš visos širdelės – ašaros upeliais teka... Ir kuo anksčiau išgyvenamos „išdavystės“ bei nusivylimai, tuo atsparesnis joms mažasis žmogutis tampa  ateityje.

Žaisdamas ar tiesiog „šmirinėdamas“ grupėje, darželinukas išmoksta būti tarp bendraamžių, kurie jam patinka ir kurie – ne. Tokias sąlygas vargu ar vaikas ras namuose, kuriuose jį supa tik keli artimiausi ir mylimiausi žmonės. Vaikų darželio grupėje viskas vyksta kiek kitaip. Nepatinka žaisti su Daniele, galima žaisti su Akvile. Yra pasirinkimo laisvė. Vaikas pats  sprendžia, su kuo jam žaisti „parduotuvę“ ir  su  kuo vartyti  knygeles ar dėlioti dėliones.

 

Kolektyvas – galinga  jėga

Darželio grupės vaikų kolektyvas – savarankiškas organizmas, gyvenantis pagal savo griežtas taisykles. Čia vaiko santykiai su bendraamžiais tampa sistema, kurioje kiekvienas vaikas užima savo vietą. Būtent pirmoji egzistavimo joje patirtis tampa lemiančia gebėjime bendrauti.

Galima klausti, kodėl yra svarbu, kad bendravimo patirtis su bendraamžiais būtų įgyta ikimokykliniame laikotarpyje? Juk labai daug tėvų mano, kad to galima išmokti mokykloje, pirmoje klasėje.      

Gebėjimą bendrauti psichologai apibrėžia, kaip individualius, psichologinius asmenybės ypatumus. Komunikavimo gebėjimai apima kelis komponentus. Pirmiausia – noras kontaktuoti su aplinkiniais žmonėmis. Antra – gebėjimas organizuoti bendravimą: klausytis pašnekovo, drauge emocingai išgyventi savo patyrimus, tartis bei susitarti ir, žinoma, spręsti konfliktines situacijas. Trečia – normų ir taisyklių, kurių būtina laikytis, sąveikaujant su draugais bei aplinkiniais žmonėmis, žinojimas. Tačiau tokia tvarka organizuojant bendravimą būdinga tik suaugusiems. Vaikui, o ypatingai, ikimokyklinukui, visi šie trys faktoriai stovi visai kitokia tvarka. Taigi pirmoje vietoje – noras.  Noras daryti viską savaip „čia ir dabar“, taip kaip supranta, jaučia, išgyvena bei patiria vaikas. Svarbiausia nenuvertinti jo išgyvenimų, jausmų, emocijų bei patirties.

Žinoma, kad vaikiškas uždarumas ir drovumas yra ne tiek temperamento ypatumas, kiek nesusiformavusio gebėjimo bendrauti pasekmė. Tiesa, būna ir atvirkščiai. Vaikas iš pradžių turi nenugalimą norą bendrauti, tačiau jei jis nepagrįstas gebėjimu paklusti normoms ir taisyklėms, tai gali tapti realių elgesio normų nuokrypų priežastimi. Apskritai reikia dėti pastangų, ugdant vaiko gebėjimą bendrauti, tobulinti jo komunikavimo kompetencijas, nepriklausomai nuo to, ar jis yra komunikabilus iš prigimties, ar ne. Tik štai tuomet kyla klausimas, kodėl reikia ugdyti ir plėtoti vaiko komunikavimo kompetencijas ikimokyklinėje įstaigoje – vaikų darželyje, o ne mokykloje?

 

Anksčiau  pradėsi – geriau turėsi, sėkmingiau gyvensi

Trijų-ketverių metukų vaikai, atėję į ikimokyklinę įstaigą, turi lyg ir vienodas pradines sąlygas. Visi jie mokosi bendrauti, žaisdami įvairiausius žaidimus bei dalyvaudami įvairiose žaidybinėse situacijose. Ir iš pradžių vieni kitiems yra labai įdomūs. Įdomesni už juos supančius žaislus ir daiktus. Vaikas bando elgtis su bendraamžiais kaip su daiktais, pagal principą „veiksmas – rezultatas“. Pavyzdžiui, kaip su guminiu žaislu: paspausi stipriau – jis pyptelės. Šį mažyliui natūralų pažinimą daugelis motinų suvokia kaip ankstyvą agresiją. Jos bando atriboti vaiką nuo bendravimo su mušeikomis, o pačius mušeikas nubausti. Taigi abu vaikai – ir mušeika ir nuskriaustasis – paliekami be galimybės įgyti pirmąją tarpasmeninės sąveikos bei naudingų pamokų patirtį. Protingi pedagogai vaikų darželyje panašiose situacijose randa naudingą išeitį, netraumuojant nei skriaudėjo, nei skriaudžiamojo  psichikos.

Be to, visos linksmos ir liūdnos bendravimo situacijos ne kartą per dieną nagrinėjamos „Labo ryto“ rateliuose bei įvairiuose žaidimuose. Būtent žaidimo metu vaikai įgyja įgūdžius ir gebėjimus suderinti savo veiksmus su bendraamžių, palyginti jų poelgius su visuomeninėmis elgesio normomis, paklusti nustatytoms taisyklėms, nepriklausomai nuo savo noro.

Tarpasmeninių santykių specialistai teigia, kad pirmoji daugelio nesusipratimų ir asmenybės problemų priežastis yra nelygiateisis bendravimas. Vaikų darželis – kaip tik ta erdvė, kurioje vaikas bendrauja su tokiu pačiu bendraamžiu. Todėl augančiam vaikui, kaip bręstančiai asmenybei, būtinos situacijos, kuriose jis jaustųsi saugiai, galėtų išreikšti save ir išgyventų  savo galių skleidimosi energiją bei jėgą.

 

Adekvatus savęs vertinimas

Bendri vaikų žaidimai formuoja adekvatų savęs vertinimą. Bendravimas su bendraamžiais padeda gaivinti mažojo žmogaus jėgas (reprodukcija), pailsėti (rekreacija), sudaro visapusiškas galimybes asmenybės tobulėjimui. Vaiko buvimas tarp savo bendraamžių ir bendravimas su jais yra sudėtingas ir nuolat besikeičiantis reiškinys, kur sudaromos sąlygos atsiskleisti natūraliems vaiko poreikiams būti savarankišku, aktyviu, iniciatyviu. Todėl vaiko asmenybės ugdymo procese lygiateisis bendravimas pagrįstas emociniu išgyvenimu turi didelę pedagoginę  ir psichologinę reikšmę.

Kita vertus, kuo labiau artėja metas eiti į mokyklą, tuo gebėjimo bendrauti antrasis komponentas suteikia vaikui „didesnį svorį“. Taigi pasvarstykime, o kaip būna, jei vaikas auga namuose? „Mama, pažaiskime „namus“. Aš būsiu mama, o tu mano mažoji dukrytė...“. „Gerai!“ – noriai sutinka mama, iš anksto leisdama vaikui vadovauti žaidime. „Tėti, žaiskime karą! Aš būsiu vadas, o tu mano priešas. Aš laimėjau, tave sumušiau, griūk!.. Tu – negyvas...“. Tėvas artistiškai krenta, o sūnus be ypatingų pastangų laimi. Situacija būtų visiškai kitokia, jeigu jis žaistų analogišką žaidimą su bendraamžiu. Mažajam kovotojui pirmiausiai reikėtų įrodyti savo teisę būti vadu, o tik po to įveikti „priešo“ nenorą būti nugalėtu. Taigi „naminiam“, darželio nelankančiam, formuojamas suvokimas, kad jis visada diktuoja sąlygas. Su šia nuostata mažasis žmogutis ateina į vaikų darželio grupės kolektyvą. O čia jau yra savi „vadai“, išsikovoję teisę jais būti bei turintys pripažinimą. Naujokui yra pakankamai sudėtinga susidurti su situacija, kai savęs vertinimas nesutampa su bendraamžių vertinimu. Ir kas gi nutinka tokiais atvejais?

Viskas priklauso nuo individualių vaiko gebėjimų. Jis gali tapti suaugusiojo, šiuo atveju – grupės auklėtojos „uodega“; gali užsisklęsti savyje ir tyliai, monotoniškai dėlioti kaladėles; gali, bandydamas užkariauti autoritetą, pradėti elgtis iššaukiančiai: atsikalbinėti, ginčytis, maivytis, muštis. Deja, dėl to vaikas netampa populiaresnis.

Pirmokams bendravimo problemos dažniausiai nulemia ir mokymosi problemas. Tad nevedant vaiko į ikimokyklinę įstaigą, kur jis gali bendrauti su tokiais pat kaip jis, abejotina, ar mažasis žmogus bus apsaugotas nuo negražių žodžių, anatominių mergaičių ir berniukų skirtumų, blogų poelgių bei netinkamo elgesio. Anksčiau ar vėliau mažylis susidurs su tuo, bet neteks galimybės įgauti pirmą komunikavimo ir adekvataus savęs vertinimo patirtį. O ir mokykloje adaptacija vyks sunkiau, nei tuo atveju, kai vaikas darželyje turi galimybę pasiruošti psichologiškai. Tik laisvai ir nevaržomai išreikšdamas save bei savo sumanymus ir idėjas, kurie spinduliuoja jo energija ir pozityviomis emocijomis, vaikas veikia, kalba, bendrauja ir kuria „čia ir dabar“. Ir tik jis vienas žino, kaip tai yra svarbu.

 

Parengė Vilniaus lopšelio-darželio „Spragtukas“ priešmokyklinio ugdymo pedagogė Lina Armonienė

Komentuok

Free and Commercial Modules by Kasey Moore.