Smaller Default Larger

Motinos pienas - vaiko sveikatos sargas

Žindymas kūdikį nuo infekcijų saugo ne tik sumažindamas galimybę mikrobais užterštam maistui patekti į vaiko organizmą, bet ir specialiais apsauginiais motinos piene esančiais faktoriais, kuriems priskiriami antikūnai, įvairūs kiti „ginklai“ ir gyvos ląstelės.

 

Antikūnai - sargybiniai

Ką tik gimęs kūdikis yra imunologiškai nesubrendęs. Jį iš dalies saugo kraujyje esantys motinos antikūnai imunoglobulinai, kuriuos, dar negimęs, gavo per placentą. Tačiau virškinimo trakto ir kvėpavimo takų gleivinės, per kurias infekcija gali patekti su maistu ar įkvepiamu oru, lieka nesaugios. Jų apsaugą kūdikiui suteikia motinos pienas.

Kai žmogus suserga kokia nors užkrečiama liga, tai yra, kai jį puola antigenai – patogeniški mikroorganizmai, užkrato įsiveržimo vietoje kyla „mūšis“ – uždegimas. Taip siekiama sulaikyti įsiveržėlius ir juos sunaikinti. Uždegimui pasibaigus, žmogaus organizme lieka „prisiminimas“ apie užpuolėjus ir kuriamos atsargumo priemonės prieš jį ateičiai – gaminami antikūnai imunoglobulinai. Tai ir yra imunitetas. Žindydama motina antikūnais aprūpina ir savo vaikelį, nes jos kraujyje „budintys“ bei krūtyse specialiai papildomai gaminami imunoglobulinai patenka ir į pieną. Tai prasideda jau pirmomis valandomis po to, kai potencialus patogenas (ligos sukėlėjas) kontaktuoja su motinos žarnyno ar kvėpavimo takų limfiniu audiniu.  Iš motinos krūtų su jos pienu ,,apsaugos desantas” išvyksta gelbėti kūdikio. Kuo daugiau infekcijų ,,fronte”, tuo intensyviau dirba ši sistema. Motinos piene randama visų 5 tipų imunoglobulinų, bet ypač daug ten susikaupia sekrecinių imunoglobulinų A (sIgA), kurie yra patys svarbiausi visų organizmo gleivinių sargai. Sekrecinio IgA virškinimo fermentai nesuardo. Jis padengia kūdikio žarnos gleivinę, padarydamas ją neprieinamą ligas sukeliantiems mikrobams.

Kūdikis ir motina, būdami toje pačioje aplinkoje, paprastai yra puolami tų pačių ligų sukėlėjų. Taigi kai mama įkvepia arba nuryja bakterijų ar virusų, pradedama pačios motinos priešinfekcinių antikūnų gamyba. Iš kitų motinos kūno vietų į krūtis su krauju atkeliavę limfocitai čia atsineša ne tik informaciją, kokių imunoglobulinų reikia kūdikiui apginti nuo galimos infekcijos, bet ir patys, įsikūrę pieno liaukose ir pavirtę plazminėmis ląstelėmis, dar papildomai gausiai išskiria sIgA į pieną. Jų koncentracija motinos piene pirmosiomis dienomis po gimdymo beveik 5 kartus viršija koncentraciją kraujo serume.

Antikūnai sIgA ims pamažu gamintis ir paties vaiko limfiniame audinyje, bet tik nuo 4-6 savaitės. Todėl motinos teikiama imunologinė apsauga ypatingai svarbi naujagimiui. Didžiausia –

 iki 5 mg/ml, SIgA koncentracija, yra priešpienyje, paskui ji mažėja – subrendusiame piene siekia 1mg/ml. Tačiau gaminantis didesniam kiekiui pieno, bendras kūdikio gaunamų sIgA kiekis nesumažėja. Be to, motinos pienas skatina sIgA gamybą ir paties kūdikio organizme. Imunoglobulinus gaminančių ląstelių sistema visiškai subręsta tik po antrųjų gyvenimo metų.

 

Kiti „ginklai“

Motinos piene gausu laktoferino, kuris kūdikio žarnyne prisijungdamas geležies molekules, daro jas neprieinamas geležimi mintančioms patogeninėms bakterijoms (tokioms kaip Escherichia Coli ir Salmonella) ir stabdo jų augimą bei dauginimąsi. Motinos pieno bifidus faktorius skatina naudingųjų Lactobacillus bifidus bakterijų, trukdančių daugelio infekcinių žarnyno ligų sukėlėjų dauginimuisi, augimą.

Priešinfekciškai veikia ir motinos pieno oligosacharidai – angliavandeniai, sudaryti iš kelių monosasharidų. Tam, kad galėtų sukelti ligą, mikrobams pirmiausia reikia prisitvirtinti prie žmogaus organizmo audinių ląstelių. Daugelio ligų sukėlėjų prisitvirtinimui būtinos vietos sudarytos iš angliavandenių, kurių struktūra panaši į motinos piene esančių oligosacharidų sudėtį. Tokiu būdu bakterijos (pavyzdžiui Streptococcus pneumoniae arba Haemophilus influenzae) prikimba prie šių oligosacharidų molekulių ir, dar nepasiekusios gleivinės ląstelių, tampa nebepavojingos žindomam kūdikiui.

Moters pieno komplementas padeda fagocitams nugalėti ,,sunkiai įveikiamas” hidrofiliškas bakterijas (pvz. Streptococcus pneumoniae), pakeisdamas jų paviršių taip, kad šios tampa lengviau ,,praryjamos”. Laktoperoksidazė galutinai sunaikina mikrobus, juos ištirpdydama. Lizocimas, veikdamas kartu su laktoperoksidaze ir askorbino rūgštimi (motinos piene yra daug vitamino C), suardo Escherichia coli ir salmoneles bei kai kuriuos virusus. Moters pieno lipazė gali sunaikinti daugelį žmogui kenksmingų pirmuonių:  Giardia lamblia, Entamoeba histolytica, Trichomonas vaginalis.Motinos pieno epitelio augimo faktoriai skatina epitelinio barjero subrendimą taip pat neleisdami svetimiems agentams prasiskverbti į gleivinę. Priešuždegiminės medžiagos (proteazių inhibitoriai alfa-1-antitripsinas ir katalazė) sušvelninaenergingas ir iš dalies  patį vaiko organizmą žalojančias reakcijas į mikrobus ir maisto antigenus.

 

Motinos pieno ląstelės

Nuo senų laikų motinos pienas pelnytai vadinamas „baltuoju krauju“. Gyvi leukocitai yra normalūs motinos pieno „gyventojai“. Bendra jų koncentracija panaši kaip ir kraujyje. Skiriasi tik ląstelių „kontingentas“: piene daugiausiai makrofagų ir limfocitų, o kraujyje dominuoja neutrofilai. Makrofagai yra dideli leukocitai, naikinantys mikroorganizmus (bakterijas ir grybelius), juos fagocituodami („prarydami“). Motinos pieno limfocitai yra dviejų rūšių: vieni gamina antikūnus, daugiausia sIgA, o kiti ir patys naikina pavojingas bakterijas ir virusus.               

Nevertėtų pamiršti, jog kaitinant, taigi ir pasterizuojant pieną, ląstelės žūva. Taip pat suyra ir tampa nebeveikliomis ir daugelis kitų imuninių medžiagų.  Todėl apsirinka mamos, kurios, pačios susirgusios ar karščiuodamos, nusitraukia pieną ir jį virina (nėra prasmės, nes bakterijos į pieną nepatenka), prieš sugirdydamos kūdikiui. Tuomet dalinai panaikinamos motinos pieno gydančiosios savybės.

 

Apsauga ilgam

Priešinfekcinių veiksnių ypač daug priešpienyje, subrendusiame piene jų koncentracija sumažėja. Tačiau dėl didėjančio viso pieno kiekio bendras poveikis išlieka, kol vaikas žindomas. Nujunkymo laikotarpiu imuninių medžiagų koncentracija motinos piene vėl padidėja.Motinos pieno priešinfekcinių faktorių įvairovė priklauso nuo kiekvienos motinos imunologinės „istorijos“ ir yra pritaikyta būtent jos kūdikio poreikiams. Be abejo, karvės pienas neturi nei žmogui būdingų imunoglobulinų, nei kitų atsparumą prieš infekcijas kūdikiui teikiančių savybių. Dar labiau bejėgis yra negyvas ,,mišinys”.

Motinos pienas stimuliuoja ir aktyvųjį kūdikio imunitetą. Žindomų kūdikių atsakas į daugelį skiepų yra geresnis, negu nežindomų. Pagrindinis vaiko imunitetą reguliuojantis organas –  čiobrialiaukė – 4 mėnesių amžiaus žindomų kūdikių būna dvigubai didesnė, negu dirbtinai maitinamų. Apsauginis motinos pieno poveikis prieš infekcijas tęsiasi daugelį metų ir po to, kai žindyti nustojama.

 

Parengė Kazimieras Vitkauskas, knygos apie naujagimių ir kūdikių maitinimą„Kūdikio žindymas. Nepakeičiamas kaip motinos meilė“ autorius.

 

Komentuok

Free and Commercial Modules by Kasey Moore.